Pranešime konstatuojama, kad prie sveikatos apsaugos atotrūkio tarpvalstybiniu lygmeniu prisideda nelygybė tarp skurdžių ir pasiturinčių gyventojų sluoksnių toje pačioje šalyje. Pavyzdžiui, naujagimio Jungtinėse Amerikos Valstijose vidutinė numatomo gyvenimo trukmė 17 metų pranoksta naujagimio Indijoje, škotijos miesto Glasgo vargingame priemiestyje gimusio kūdikio vidutinė numatomo gyvenimo trukmė yra 28 metais trumpesnė nei naujagimio iš pasiturinčio šio miesto kvartalo. Gyvenimo sąlygų įtaką sveikatai tiriančių gydytojų, politikos veikėjų bei sociologų PSO įsteigta komisija pažymi, kad „socialinis neteisingumas žudo dideliu mastu“.
„Kenkiantys sveikatai gyvenimo sąlygų skirtumai jokiu būdu nėra natūralus reiškinys. Jie – tie skirtumai – yra nepakankamų socialinių politikos programų, klaidingų ekonominių veiksnių bei neapgalvotos politinės strategijos vaisius.“ Nelygybę galėtų sumažinti ne tik visiems garantuotas aprūpinimas vandeniu, maistu, sveikatos paslaugomis, energija, stogu, bet ir suteiktos auklėjimo sąlygos bei kultūros pažinimas, darni urbanizacija ir palankios darbo sąlygos.
PSO 256 pranešimo puslapių išvados nuskamba tarsi kaltinimai tarptautinėms finansinėms institucijoms, kurių rekomenduojama ekonominė politika klusniai įgyvendinama daugelyje pasaulio šalių. Komisijos nariai pataria „kovoti su nelygiu valdžios, pinigų ir išteklių, t. y. esminių sąlygų, nuo kurių priklauso gyvenimo kokybė pasauliniu, nacionaliniu ir vietiniu lygmeniu, paskirstymu.“
Susiedami sveikatą su darbo sąlygomis, komisijos nariai nutolsta nuo liberalių Tarptautinės bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (OCDE) postringavimų: „Visiškas užimtumas, lygiateisiškumas darbe bei asmens orumą užtikrinančios darbo sąlygos turėtų būti tarptautinių organizacijų siekiami tikslai bei atsidurti valstybinių institucijų dėmesio centre. Saugios darbo sąlygos bei teisingas atlyginimas sumažina sveikatos rizikos veiksnius.“ Kaip ir nuolatinė darbo vieta, nes „dažniau miršta tie darbuotojai, kurie neturi nuolatinės darbo vietos.“
Kapitalistinių valstybių vyriausybės vis didesnę sveikatos apsaugos sektoriaus dalį atriekia privačiam sektoriui, todėl pranešimo autoriai primena, kad „sveikata nėra prekė“. Esminių socialinių gėrybių, tokių kaip vanduo bei sveikatos apsauga, rūpyba „turi būti patikėta valstybiniam sektoriui, o ne rinkos įstatymams.“
PSO komisijos nariai ne kartą pranešime išskiria šį teiginį: „Kadangi rinka negali teisingai paskirstyti gyvybiškai svarbių viešųjų paslaugų, valstybės finansuojam viešajam sektoriui reikia nuolatinės priežiūros bei atitinkamų išlaidų.“
Pranešimo autoriai, mokesčių mažinimo šalininkų pykčiui, daro galutinę išvadą: „Tam reikalingi progresyviniai mokesčiai, nes net nedidelis turto paskirstymas veiksmingiau sumažina skurdą nei savaiminis ekonominis augimas.“
Parengta pagal Pierre Rimbert „Le Monde Diplomatique“
Iš prancūzų kalbos vertė Aurimas Dunauskas
Bernardinai.lt
