Rūstaus likimo paženklinti
Kūdikių namuose gyvena įvairaus amžiaus vaikai — nuo kelių dienų iki ketverių metų. Šių namų gydytoja Danutė Kazakevičienė kasdien stebi jų sveikatos pokyčius, nuotaikų kaitas. Ji sako, jog labai svarbu, kad grupėse nebūtų tylos — vaikai turi triukšmauti, verkti, juoktis, bendrauti. Tik tada vaiko gyvenimas juda pirmyn, nėra sustingęs bejėgėje apatijoje.
„Pas mus vaikai atvyksta su galybe sveikatos sutrikimų, ligos įvairiausios ir ne pačios lengviausios. Vaikų ligų priežastis lemia pirmiausia motinų nėštumas. Jeigu būsimosios mamos nesilanko pas gydytojus, nemoka tinkamai rūpintis savo sveikata, tai pakenkia besivystančiam vaisiui“, — tikina gydytoja.
Valdiškuose namuose augti dažniausiai tenka atsitiktinai pradėtiems vaikams. O negeidžiama gyvybė — nesaugoma, nepuoselėjama, neretai ja nesėkmingai bandoma atsikratyti dar nėštumo metu. Pasekmės labai liūdnos — atėjusiems į šį pasaulį kūdikiams likimas būna rūstus. Jie ne tik neturi mylinčių tėvų, bet dar ir „apdovanoti“ apsigimimais, neišgydomomis ligomis, pažneklinti neįgalumo.
„Kažkas turi “sirgti“ šių mažučių žmogučių bėdomis, tą mes ir darom. Stengiamės stiprinti jų sveikatą, gerinti gyvenimo sąlygas, ieškome jiems šeimų. Šitie nelaimingi vaikai mums — savi, o dėl savų stengiesi padaryti viską“, — nusišypso gydytoja.
Ligų puokštė — įvairiaspalvė
D. Kazakevičienė pasakoja, kad į Kūdikių namų patenka vaikai jau sergantys medžiagų apykaitos liga — rachitu. Kai vaiko mityboje trūksta kalcio, fosforo, vitamino D, sutrinka kaulėjimo procesai. Didelė problema — ir mažakraujystė. Ši liga atsiranda taip pat dėl nepilnavertės mitybos. Akių, kvėpavimo takų ligos, tuberkuliozės atvejai, protinis atsilikimas, smegenų pakitimai — taip pat dažnai diagnozuojamos į šiuos namus atvykstančių vaikų ligos.
„Kuomet moteris būdama nėščia nevartoja reikiamų vitaminų, pilnaverčio maisto, nesilanko pas gydytojus ir net nežino, kad ligą reikia kuo skubiau šalinti, nes tai labai skaudžiai atsiliepia vaisiaus sveikatai, kūdikiai gimsta neišnešioti ir labai mažo svorio“, — apgailestavo D. Kazakevičienė.
Neišnešioti kūdikiai gimsta dėl motinos lėtinių ligų, alkoholizmo, maisto trūkumo, žalingų įpročių, infekcijų gautų nėštumo laiku ir kitų priežasčių. Mažas gimusio kūdikio svoris — stabdys tolimesnei vaiko brandai. Visa tai rodo, kad nėštumo metu jis gavo nepakankamai maisto medžiagų, deguonies, dėl to nekokybiškai subrendo vidaus organai, smegenys.
„Kas pasižiūri į mūsų namų vaikučius, pasidžiaugia, kad raudonžandžiai garbaniai trykšta sveikata, bet iš tiesų jie turi daug sveikatos problemų, nes motinų nėštumo metu tam nebuvo padėtas deramas pagrindas“, — sako gydytoja.
Šeima — gyvenimo pamatas
Kiekvienam vaikui reikalinga motinos meilė, šiluma, buvimas kartu. Gydytoja sako, jog mažiausi kūdikiai jaučia, kad juos paliko, jog nebėra motinos. Psichologinė vaiko būsena šioje įstaigoje vienas iš svarbiausių dalykų — vaikas neturi jaustis nereikalingas, atstumtas, kitoks nei kiti.
Nors tai ir labai sunki užduotis, kūdikių namų kolektyvas turi savo griežtas nuostatas: kad vaikas matytų kuo mažiau svetimų ir vis naujų žmonių, kad į naują vaikų grupę būtų atvedamas pripratinti, palaipsniui, kad veiklos turėtų kuo daugiau, nebūtų paliktas vienumoje. Šių namų nerašyta taisyklė — netapti vaikų tiekėjais į kitas globos įstaigas.
Gydytoja įsitikinusi, kad vaikas privalo augti tik šeimoje, o kūdikių namai turi tapti tik laikina ramybės oazė, tėvų gyvenime iškilus sunkumams. Vaikui šeima, pasak medikės, tegul ir ne biologinė, yra vienintelė gera terpė bręsti žmogui. Todėl, kiek betobulintume dirbtinę aplinką, šeimos šilumos globos namuose vaikai nejaus.
„Vaikas turi matyti artimų žmonių jausmus, buitį, tvarką. Jie kaip kempinės — sugeria viską, ką mato aplink save, ir taip stato savo gyvenimo pagrindus“, — tikino D. Kazakevičienė.
Mamos meilė — nepakeičiama
Maži vaikai, gydytojos teigimu, negali išsakyti patirtų išgyvenimų, nemoka paaiškinti liūdesio, tačiau visi dvasiniai išgyvenimai kaupiasi ir pasireiškia sveikatos sutrikimais. Tokiems vaikams sutrinka miegas, nebenori valgyti ir bendrauti, būna neramūs.
Medikė pastebėjo, kad užsieniečiai su vaikais bendrauja kitaip negu lietuviai. Atvykėliai nesigėdija su vaiku pažaisti, su juo paropinėti, pamyluoti. O tautiečiai dažniausiai į vaiką žiūri iš aukšto, išdidžiai, neretai susinėrę rankas ant krūtinės. Gydytoja svarstė, kad tai lemia skirtingi mentalitetai, kultūros, finansinė padėtis.
„Kokie vaikai būna laimingi, kai atsiranda šeima, norinti juos įsivaikinti. Negaliu nusakyti to žodžiais. Palaikome ryšį su tomis šeimomis, į kurias jie išvažiuoja ir matome, kaip vaikai pražysta. Jie jaučiasi mylimi ir reikalingi, tai visiškai kitokie vaikai“, — džiaugiasi gydytoja.
D. Kazakevičienė sako, jog kiekvienam vaikui svarbiausia — jaustis mylimam. Mylimam dar įsčiose, mylimam gimus, mylimam augant. Tuomet vaikas auga emociškai stabilus. O svarbiausia — vaikas turi augti neatskirtas nuo mamos. Kūdikių namų personalui tenka būti jaunų mamų išgyvenimų, kai jos savo artimųjų tiesiog verčiamos atsisakyti savo vaikų, liudininkais. Ir ne kiekviena moteris sugeba už save ir savo vaiką pakovoti.
„Buvo atvejis, kuomet jauna studentė pagimdė ir jos tėvai, ją iškoneveikę, išvarė lauk. Atnešė kūdikį pas mus. Mergina su savo vaikeliu būdavo beveik kiekvieną dieną, fotografavo jį, o nuotraukas nešė rodyti tėvams. Suminkštėjo rūsčių senelių širdys, namo buvo priimta ne tik jauna mamytė, bet ir jos vaikelis,“ — pasakojo gydytoja.
Natalija KONDROTIENĖ
“Šiaulių kraštas”