Pirmoje dalyje – sveiki, antroje – skanūs.“ Šiame straipsnyje kalbėsime apie dažnai skanius kviečių produktus, tačiau ar visada sveikus?
Kodėl taip kvepia kepyklų kepiniai?
Lietuvoje tebesitęsiant picerijų bumui, tyliai ir ramiai be pasipriešinimo prie mokyklų po nakties atsirandant greito maisto restoranams (nors žodžių „greitas maistas“ ir „restoranas“ derinys iš tiesų sudaro tarpusavyje visai nederantį junginį), kaip grybai po lietaus pradėjo dygti ir kepyklėlės. Jos vilioja praeivius kvapais, kiekvienam iš mūsų primenančiais vaikystę – retus savaitgalius, kada pavargusios mamos ar močiutės šalia visai šeimai ruošiamų pietų ryždavosi iškepti sausainių, arba, dar rečiau, tik per didžiausias šventes, ant viryklės po rankšluosčiu užraukdavo mielinę tešlą.
Pasąmonėje saldžiųjų kepinių kvapas ir vaizdas asocijuojasi su malonumu, retai gaunamu, todėl labai geidžiamu vaisiumi. Greičiausiai dėl to kepyklėlėse mindžikuoja ir centus skaičiuoja gyvenimo džiaugsmų mažai beturintys senjorai („kam gaminti, jei tik sau gaminu – beprasmybė“), studentai („ir greitai, ir kaip pas mamą“), ir, žinoma, vaikai.
Pasigilinkime į šių vilionių sudėtį: pienas (arba vanduo skiestas pienu), balti kvietiniai miltai, cukrus, margarinas (daug rečiau svietas) ir po nedidelį gabalėlį įdaro: džemo, cukruotos obuolio skiltelės, lašinukų, pačios pigiausios dešrelės (tikrai su visomis E), špinatų ir sūrio masės. Unikalios kvietinių miltų savybės tešlą padario paslankią – bandelės išraitytos įvairiausiomis formomis, papuoštos pabarstais.
Freeimages.com – Caltiva Creatividad nuotr.
Kvietiniai kepiniai domina kas penktą pirkėją
Tiesą sakant, dažna kepyklėlė turi ir tamsios ruginės, arba pustamsės ruginės/kvietinės duonos, duonos su skaldytais grūdais, bet, atidžiau pastebėjęs eilėje, kas ką perka, gali greitai išvesti statistiką – ją perka tik kas ketvirtas, penktas pirkėjas. Dauguma – bandelių, bagečių, bandelyčių smaguriai. Atidžiai paskaičius įvairius straipsnius, randi informaciją, kad vertingi yra tik rupių miltų kepiniai, bet 80 proc. kepinių – visiškai išvalytų miltų.
Kodėl temą apie kviečius pradėjau nuo kepyklėlių? Juk kviečių produktas – ir manų kruopos (iki šiol dažniausia košė darželiuose ir ligoninėse), ir koldūnai ( dažna akcija „Studentų koldūnams“ – tik 6 Lt/ kg – įdomu, iš ko jie padaryti – juk jame ir gamintojo, ir prekybos centro pelnas, ir sąnaudos?), ir makaronai, ir Lietuvos vyrų taip mėgiama KVIETINĖ. Kviečiai kaip nafta – žaliava viena, o produktų iš jų – nors vežimu vežk. Visi kalba, kas bus, kai baigsis nafta, bet dar baisiau, jei duonos nebus (suprask, kviečiai neužderės)..
Kviečių „angelai ir demonai“
Na, o dabar jau pats laikas pradėti kalbėti rimtai. Kodėl kvietiniai miltai yra gerai:
-skanu ir greitai;
– daug kulinarinių šedevrų galimybių
-sąlyginai pigu (Kiek kainuoja kilogramas makaronų? Batonas? Manai?)
Argumentai „už“ ties šita vieta ir baigiasi. Ir čia užduosime klausimą kiekvienam pamąstymui: kam mes valgome? Ar šių trijų argumentų „už“pakanka?
Argumentai prieš:
– Balti kvietiniai miltai, kaip ir manai, makaronai – grynas angliavandenis – viskas, kas gali būti naudinga mūsų organizmui, iš jų pašalinta perdirbimo procese. Suvalgę kvietinių miltų patiekalų apgauname organizmą, prikemšame jį tuščių angliavandenių, todėl nuolat taip maitinantis, atsiranda būtinų organizmui medžiagų trūkumas. O tada pagal gydytojų rekomendacijas perkame brangiai kainuojančius vitamus ir maisto papildus.
Kviečiai itin dažnėjantis alergenas, nuo alergijos kenčiantiems žmonėms alergologai jį liepia braukti iš raciono vieną pirmųjų. Kviečiai priklauso labiausiai alergizuojančių produktų dešimtukui, o alergiją sukelia kviečių baltymai – gliutenas.
Freeimages.com – Christy Thompson nuotr.
Skaitantys produktų etiketes pastebės, kad pastaruoju metu produktų su užrašu „Gluten free“ pasiūla didėja – todėl, kad daugėja jį netoleruojančių žmonių. Žinoma, gliuteno, arba lietuviškai glitimo, yra ir rugiuose, ir miežiuose, ir avižose, todėl, jei stebimos ūminės alerginės reakcijos, iš raciono reikia išbraukti iš šių grūdų gaminius. Tačiau prisimenant, kad balti kvietiniai miltai, apie kuriuos daugiausiai kalbame, dar neturi ir jokios naudos (ko nepasakysi apie rupius rugių miltus ar miežines kruopas), kviečiai vėlgi atsistoja į sąrašą ne pačių sveikatai patraukliausių produktų.
Dažnai kalbant apie skonio ir aromato stipriklį natrio glutamatą, jo šalininkai teigia, kad jis visai nieko tokio, kad kai kuriuose augaluose jo daug yra natūraliai. Vienas iš dažniausiai minimų – kviečiai. Ar pastebėjote, kad ruginės duonos su sviestu pakanka vienos riekės, kad atsirastų sotumo jausmas, o baltos duonos ar batono – dviejų ar trijų? Kad suvalgius vieną bandelę, norisi dar ir antros? Kad valgant blynus labai ilgai reikia laukti sotumo jausmo? Taigi šiuo argumentu „prieš“ jau po truputį neigiame ir paskutinį argumentą „už“ – ne taip jau čia ir pigu.
Ko gero, vienas svarbiausių argumentų yra tas, kad daugelis mielinių kepinių labiausiai mėgstami šilti, ar pašildyti mikrobanginėse krosnelėse. Būtent šiltų kepinių kvapas taip vilioja į kepyklėles. šiltos mielės gyvybingos, paskatina rūgimo procesus, skrandyje atsiranda sunkumo jausmas, tada skubame pirkti vaistų nuo skrandžio skausmų, virškinimo ir t.t.
Turbūt čia reiktų sustoti ir viešai prisipažinti: negaliu gyventi be itališko „čiabatos“. Tikrai esu nuo jos priklausoma, bent kartą per savaitę namie vakarienei ruošiu graikiškas salotas – po didelę lėkštę kiekvienam šeimos nariui, o šalia jos – nedidelę riekelę šios kvapnios itališkos duonos šedevro. Būtent taip maitinasi išgirtieji italai, kurių mityboje, rodosi, kvietinių miltų patiekalų apstu, bet visada apstu ir įvairiausių šviežių daržovių bei vaisių.
Taigi dabar jau galime ir apibendrinti: nepasiduokime traukai daug ir dažnai valgyti to, kas perdėm skanu, nes malonumai lieka malonumais tik tada, kai jų nepadaugini. Ir tai šiuo atveju galioja kviečių produktams visomis formomis.
Neringa Daniulaitienė
