Patariama prisiminti jaunus kiaulpienių, garšvų lapelius, valgyti sprogstančius medžių pumpurus.
Kaip pastebi neseniai dienos šviesą išvydusioje knygoje istorinę Lietuvos virtuvę tyrinėjantis dr. Rimvydas Laužikas, didžiausią įtaką mūsų virtuvei neabejotinai padarė barokas. Jo maistas yra sunkus, riebus, su daug mėsos. Tačiau pavasarį į senovės lietuvių virtuves neabejotinai keliaudavo rūgštynės, dilgėlės, jauni burokų lapeliai.
Pirmuoju smuiku pavasario lėkštėje dabar groja įvairiausios salotos, rausvaskruosčiai ridikėlių griežinėliai. Pikantiško skonio suteikia gražgarstės, o pavasariniam vitaminų užtaisui parako priduoda dietologų garbinami špinatų lapeliai.
Vitaminai po žeme
Po žiemos, kuomet dar mažai kas žaliuoja, po žeme visą savo jėgą šaknyse sukaupę krienai pasiryžę vitaminų ir naudingų medžiagų užtaisą perduoti kiekvienam valgytojui. Juk ne veltui sakoma, kad gero šaukšto krienų sloga ir gripas bijo labiau nei vaistų. Ypač pavasarį krienų šaknyse C vitamino susikaupia kelis kartus daugiau nei citrusiniuose vaisiuose
Pavasarį, kol dar niekas nežaliuoja, po žeme slypi dar vienas gardus valgis – topinambai arba saldžiosios bulvės, Europoje ypač išplitusios XVII–XVII a. Šiandien šios riešutų skonį primenančios mitybiniu požiūriu vertingos šaknys, ko gero, nepelnytai pamirštos, nors tarpukario Lietuvoje išleistose kulinarijos knygose gausu patiekalų iš topinambų, kurie dar buvo vadinami ir žemės kriaušėmis. Tad pavasaris – puikus metas šį augalą atrasti iš naujo, nes saldžiąsias bulves geriausia kasti joms dar nesudygus.
SXC.hu – Michael & Christa Richert nuotr. Topinambai
Keistos spalvos sriuba
Kaip ten bebūtų, sušilus orams seilė nutįsta vien pagalvojus apie šaltibarščius, be kurių neįsivaizduojamas lietuvio stalas. Tiesa, mūsų kulinarinio paveldo tyrinėtojai teigia, kad tikrieji lietuviški šaltibarščiai gerokai skyrėsi nuo tų, kuriuos įpratome gaminti ir valgyti prieš kelis dešimtmečius.
Mūsų protėviai šaltibarščius ruošė su rūgštynėmis, be kefyro ar rūgpienio, gardindavo raugintų burokėlių skystimu ir keptos mėsos gabalais. Spėjama, kad šis valgis į Lietuvą atkeliavo iš gerokai šiltesnių kraštų, kur šaltas maistas buvo privalumas, o ne trūkumas.
Neatrasti darželio ūgliai
SXC.hu – Nic Xnuotr.
Vakarų Europa balandį eina iš proto dėl šparagų. Lietuviai šparagus greičiau žino kaip močiučių gėlių darželių puošmeną, dar vadinamą smidru, nei mitybiniu požiūrių vertingą skanėstą – šiuos pavasarį iš žemės besikalančius ūglius dažniau skanauja gurmanai ir žaliavalgiai.
Vokietijoje, Prancūzijoje balandžio mėnesį rengiamos šparagų ragavimo šventės, restoranų lankytojams siūlomi specialūs šparagų patiekalų valgiaraščiai. Turgeliuose prekystaliai būna nukloti jaunų šparagų ryšeliais, o įvairių užeigų iškabos skelbia apie naujo šparagų sezono pradžią. Vokiečiai ir prancūzai net mėgsta pajuokauti, kad šparagų ragavimo šventės gali konkuruoti su jauno Božolė vyno (Beaujolais nouveau) degustacijomis.
Pavasarį vitaminų knibždėte knibžda visur – tereikia išsirinkti tai, kas skanu ir patinka. Tik nereikia galvoti, kad lietuviai nemoka gaminti ir maitintis sveikai. Nespėsime apsidairyti, ir jau galėsime triaukšti kvapnius, traškius pirmo derliaus argukėlius, užtepę ant jų šaukštelį pavasarinių žiedų medaus. Kaip spėja dr. R.Laužikas, tokį desertą „išrado“ Lietuvos kunigaikštis Jogaila.
“Sveikatos sodo” arch. nuotr.
