Anot jo, įvairūs moksliniai tyrimai rodo, kad pastebimų maitinimosi įpročių gerėjimo tendencijų kol kas nematyti. Priešingai, mityba darosi vis labiau nevisavertė. Vienintelis teigiamas pokytis – pastaruoju metu lietuviai suvalgo mažiau gyvūninės kilmės riebalų, juos keičia įvairiausiais aliejais.
Kasdien valgančiųjų šviežius vaisius ir daržoves sumažėjo trečdaliu
Į klausimą, kuo ir kodėl mūsų mityba yra ydinga, R.Stukas atsako štai taip:
„Pirmiausia, mes valgome per daug ir per riebiai. Energiją žmogaus organizmas gauna iš angliavandenių, baltymų ir riebalų. Pastarųjų, pagal sveikos mitybos taisykles, racione tiekiamos energinės vertės dalis turėtų būti ne daugiau nei trečdalis, tuo tarpu mes daugiau nei pusę visos mums reikalingos energijos gauname iš riebalų.
Antra blogybė – mūsų organizmas stokoja sudėtinių angliavandenių, kitaip tariant, valgome per mažai grūdinių kultūrų, vaisių ir daržovių. Įdomiausia yra tai, jog per paskutinįjį dešimtmetį kasdien valgančiųjų šviežių vaisių ir daržovių sumažėjo maždaug trečdaliu. Atrodytų, šių produktų pilnos parduotuvės, turgeliai, nemažai mūsų patys užsiimame sodininkyste ir daržininkyste, tačiau įpročio valgyti daugiau šių gamtos gėrybių niekaip neišsiugdome.
Kai kurie žmonės šioje situacijoje save linkę „pateisinti“ tuo, jog, pavyzdžiui, pietums ar vakarienei paruošti kokių nors salotų užtrunka pakankamai daug laiko: daržoves reikia nuplauti, nulupti, nuskusti, sutarkuoti, susmulkinti ir panašiai. O juk dauguma nuolat kažkur skuba, lekia, bėga. Kita didžiulė bėda, su kuria Vakarų Europos šalys susidūrė jau gerokai anksčiau – suvalgoma vis daugiau pusgaminių arba jau visiškai paruošto vartoti maisto.
Tokio maisto biologinė vertė yra žymiai mažesnė. Meškos paslaugą į kasdienį valgiaraštį įtraukiamiems patiekalams daro ir sintetiniai maisto priedai bei konservantai, kuriais dažnas gamintojas „pagardina“ savo produkciją, tokiu būdu pailgindamas tinkamumo vartoti laiką, bet produktą dirbtinai „pasendindamas“.
Anot profesoriaus, dėl visų šių priežasčių Lietuva Europoje pirmauja pagal sergamumą širdies ir kraujagyslių ligomis. Aišku, nemažai įtakos šioms ligoms turi ir žalingi įpročiai, per mažas fizinis aktyvumas, nuolatinis stresas, tačiau nevisavertė mityba yra vienas svarbiausių ir daugiausiai lemiančių veiksnių. Riebalų perteklius ir sudėtinių angliavandenių stygius sąlygoja kraujagyslių kalkėjimo procesus.
Ką mes paveldėjome?
Kaip teigia R. Stukas, lietuvių maitinimosi įpročiai pagal Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijas ir metodiką yra tiriami kas 5 metus. Paskutinis tyrimas buvo atliktas 2007-aisiais. „Atliekant tyrimą žmonių buvo klausiama, kokiais kriterijais jie vadovaujasi rinkdamiesi maistą. Tik apie 19 procentų visų respondentų atsakė, kad jie produktus perka galvodami apie sveikatą.
Apie 30 procentų apklaustųjų tikino ieškantys kuo pigesnio maisto. Maždaug 30 procentų dalyvavusiųjų tyrime pirmenybę teikė maisto skoniui, likusieji, rinkdamiesi produktus, svarbiausiais laikė šeimos narių poreikius.
Bus labai įdomu sužinoti naujo tyrimo, kurį numatyta atlikti šiemet, rezultatus. Asmeniškai aš manau, kad ekonominio sunkmečio metu lietuvių maitinimosi įpročiai dar labiau pablogėjo. Daugumai žmonių lemiamu kriterijumi renkantis maistą tapo jo kaina. Sveikata ir jos profilaktika pasistūmėjo į periferiją“, – savo įžvalgomis dalijasi R. Stukas.
Pasak Visuomenės sveikatos instituto direktoriaus, kalbant apie ydingus lietuvių maitinimosi įpročius, derėtų nepamiršti vieno labai svarbaus fakto – nesveikos mitybos tradicijos yra paveldėtos.
„Karo ir pokario metais šalyje buvo jaučiamas maisto stygius. Gerovės rodikliu tuomet būdavo maistu nukrauti stalai, patiekalai būdavo gaminami riebiai, su įvairiausiais padažais, siekiant ne tik pasisotinti, bet ir pasipuikuoti prieš aplinkinius. Būtina atkreipti dėmesį ir į tai, jog mūsų proseneliai, seneliai daug dirbdavo fiziškai, tad riebiai valgydavo sąmoningai. Riebus maistas jiems suteikdavo darbui reikalingos energijos. Natūralu, jog visi šie įpročiai buvo perduoti iš kartos į kartą, neįmanoma jų atsikratyti per dieną“ – aiškina profesorius. Anot jo, nemenkomis lietuvių maitinimosi bėdomis (jos, beje, būdingos ir kitoms šalims) reikėtų laikyti ir tai, jog dauguma žmonių stresą ar įtampą malšina valgydami, pernelyg dažnai ir pernelyg kaloringai užkandžiauja, geria per mažai gryno, natūralaus, kokybiško vandens.
Maisto papildai – blogis ar būtinybė?
Apie savo sveikatą, šios profilaktiką R. Stukas ragina galvoti ne kuom nors susirgus, o kuo anksčiau. „Organizmo senėjimo procesai prasideda nuo 25 metų, tad būtina juos sulėtinti, eliminuoti kai kuriuos neigiamus veiksnius, norint vyresniame amžiuje gyventi kokybišką ir visavertį gyvenimą.
Lengviausiai kontroliuojamas dalykas yra mūsų mityba, reikia tik pasiryžti tai daryti. Būtina vadovautis sveikos mitybos patarimais, jei trūksta kokių nors žinių, nebijoti klausti. Įvairių medžiagų, kurių su maistu negauname ar gauname per mažai, stygių galima kompensuoti maisto papildais ir vitaminais.
Tačiau prieš pradedant vartoti kokį nors preparatą, reikia atminti, kad maisto papildas nėra maisto pakaitalas. Mes, lietuviai, esame labai kraštutiniški žmonės. Jei kažkas pasakė, kad maisto papildai – blogis, visi aklai tuo patikime ir liaujamės juos vartoję. Jei kažkas viešai išdėstė priešingą nuomonę, kad maisto papildai yra organizmui būtinas dalykas, puolame juos pirkti, dažnai net neįsigilinę, ką konkrečiai įsigyjame.
Visada buvo ir bus kontraversiškų nuomonių, reikia vartoti maisto papildus ar ne. Svarbiausia tinkamai pasirinkti, įsiklausyti į organizmo poreikius, nes mūsų mityba, kaip rodo įvairūs moksliniai tyrimai, tikrai nėra visavertė.
Dauguma Vakarų Europos valstybių jau seniai suvokia šią bėdą, todėl maždaug 60 procentų jų gyventojų kasdien vartoja maisto papildus ir tokiu būdu kompensuoja būtinųjų vitaminų ir mineralinių medžiagų trūkumą. Jungtinėse Amerikos Valstijose šis skaičius dar didesnis, ten maisto papildus kasdien vartoja apie 80 procentų gyventojų“, – pasakoja profesorius.
Austėja Paulikaitė
SXC.hu – Ry Young nuotr.
