Pietūs miške už litą: kaip pasiruošti patiekalą iš žolelių ir nenusinuodyti

2014 22 balandžio

Toks klausimas domina daugelį, nes Kauno marių regioninio parko vyriausiojo specialisto Giedriaus Vaivilavičiaus šeštadieniais rengiamuose miško augalų pažinimo seminaruose daugėja įvairaus amžiaus ir žinių dalyvių. Gamtininkas išmano, kas tinka į salotas, kokia žolė ilgam atgrasys stikliuko mėgėją nuo tokio pomėgio, o kokius augalus palikti toliau žaliuoti, arba pasiūlyti nebent priešui.

Vos poros valandų pasivaikščiojimo Kauno marių pakrančių miškais pakako, kad seminaro vedėjo pintinė prisipildytų įvairiausių žalumynų. Daugiausia priskinta tų augalų, kuriuos lengviausia atpažinti: asiūklių, garšvų, laiškinių česnakų, švendrų. Dar indelis ekologiškos grietinės, keli šaukštai aliejaus – ir pietūs 15-ai žmonių paruošti. Tiesa, vieniems jų užteko, kiti prisidėjo prieskonių: sumuštinių su kumpiu ar lašinukais.

Regioninio parko gidas pabrėžia, kad negalima išėjus pasivaikščioti po mišką ragauti visko iš eilės: štai prisivalgius jau peraugusių pelkinių asiūklių galima stipriai apsinuodyti, o supainiojus garšvas su plukėmis – tikrai supykins.

Šilingės – ir vidinėms, ir išorinėms žaizdoms gydyti

G. Vaivilavičius seminarą susirinkusiems prie Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos pradeda perspėjimais apie sulos leidimą: norėdami leisti kurio nors medžio sulą turite atsiklausti miško savininko – privataus asmens, arba jei miškas valstybinis – girininko. Geriausia leisti sulą iš medžių, kurie po kelerių metų bus nukirsti, o girininkas tikrai žinos, kuriose vietovėse planuojami plyni kirtimai.

Gamtininkas taip pat pabrėžia, kad skylutės užkišimas kaiščiu tik padidina medžio vidaus puvinio plitimo tikimybę – jei įsivaizduojame, kad tokiu būdu „užtvarstoma medžio žaizda“, tai stipriai klystame.

Juokaudamas G. Vaivilavičius pataria dažniausiai „nuleidinėti kraują“ uosialapiui klevui, kuris laikomas invazine rūšimi. Šių medžių sula būna itin saldi – net limpa pirštai. Viena bėda, kad šie klevai dažnai užsikrečia vidiniu puviniu, tuomet sula tampa karti.

Pradedame kelionę Kauno marių link. Prie kolegijos teritorijoje įrengtų vandens telkinių pirmiausia aptinkame pažeme stiebus leidžiantį augalą – šliaužiančiąją šilingę.

„šį augalą per visą vasarą galite surasti. Rusai ją vadino „lugavoj čaj“ arba „lankų arbata”, – dėstė Kauno marių regioninio parko vyr. specialistas. – Ji auga drėgnose vietose. Šio augalo arbata yra labai skani, ją galima naudoti net nefermentuotą. O šiaip tai yra žaizdas gydantis augalas. Štai paprastoji šilingė, galima sakyti, gydo žaizdas iš išorės, o ši – iš vidaus, būtent geriant jos arbatas. Tačiau išvaizda šių augalų kardinaliai skiriasi: paprastoji šilingė užauga aukšta, šliaužiančioji visuomet tarsi šliaužia palei žemę. Ir šliaužiančioji žydi geltonai. Ją tikrai rasite paupiuose ten, kur drėgną. Šitas augalas turi tokį malonų, bet šiek tiek sutraukiantį skonį.“

Vikipedija – Algirdo nuotr.šliaužiančioji šilingė

Vėdrynus geriau palikti žaliuoti

Vienam seminaro dalyviui iškart kilo klausimas, ar galima miške prisivalgyti nuodingų augalų. G. Vaivilavičius teigė, jog vienas iš tokių yra vėdrynas – juo nesunkiai galima apsinuodyti, todėl čia mums reikėtų pasimokyti iš karvių: ganyklose visa žolė būna švariai nurupšnota, tačiau vėdrynai – lieka.

„Iš vėdrynų daromi vaistai. O geltonžiedė ir baltažiedė plukės – taip pat yra vėdrynai. Jos yra nuodingos“, – apie šiuo metu šlaituose ir pievose žiedus keliančias gėleles pasakojo regioninio parko specialistas.

Netoli vėdryno G. Vaivilavičius netrukus aptiko rasakilą.

„Matote, yra plaukeliai. Ant tų plaukelių kondensuojasi rasa ir ji nukreipia vandenį į centrą. Taip augalas yra prisitaikęs išgyventi sausose vietose, bet kokiomis sąlygomis. Tai – moters augalas, nuo įvairiausių moteriškų ligų ir jų profilaktikai. Taip pat jis valgomas. Galima dėti į salotas, nors pats augalas nėra labai skanus, bet į sriubą pasigardinti – tinka. O arbatas iš jos gali daryti moterys. Vyrams netinka“, – pabrėžė seminaro vedėjas.

Vikipedija – Jina Lee nuotr. Rasakila

Vos už kelių žingsnių nuo rasakilos aptikome rūgtį, G. Vaivilavičiaus teigimu, dar vadinamą arkliarūgšte. Šis augalas nevalgomas, tačiau jo šaknys dažant kiaušinius gali pakeisti svogūnų lukštus.

„Šaknys ir sėklos dažo ruda, oranžine, iki raudonumo. Šis augalas taip pat stabdo vidinį kraujavimą, negalavimus. Tačiau daržininkai ir sodininkai ją labai naikina ir visai nepageidauja. Kodėl ji dar vadinama arkliarūgšte? Nes ganyklose jų stovi ištisi kupstai – arkliai jų taip pat nevalgo“, – teigė seminaro vadovas.

Pakrančių augalai – vietoj agurkų ir graikinių riešutų

Kitas augalas, augantis drėgnose, šaltiniuotose vietose – tai viksvameldis. Savo forma jis šiek tiek primena švendrus, tačiau yra mažesnis ir styro iš žolės.

„Čia atradome mažiukus viksvameldžius, bet jie gali būti ir didesni. Valgoma yra ta balta dalis. Salotoms juos galite panaudoti vietoje graikiškų riešutų“, – dėstė Kauno marių regioninio parko atstovas.

Šalia tyvuliuojančiame vandens telkinyje aptikome gausybę švendrų. Seminaro vadovo teigimu, šiuo metu jie yra skaniausi ir tokie išliks dar iki gegužės vidurio – kol nepradės žydėti. Čia talkino ilgos seminaro dalyvių rankos – švendrų prisikynėme tiek, kiek pavyko pasiekti nuo kranto.

„Tokio augalo galima prisirinkti labai greitai ir gana skaniai pavalgyti. Jis atrodo kaip poras, o skonis – kaip agurko“, – pjaustydamas švendro kotą teigė G. Vaivilavičius.
Tačiau gamtininkas čia pat įspėjo, jog aptikę švendrus apsidairytume, ar šalia nėra potencialaus taršos naftos produktais šaltinio – švendrai labai gerai „sutraukia“ šiuos teršalus į save.

Vikipedija – Hugo.arg nuotr. Švendrai

Builiai – savoms salotoms, maudos – uošvienei

Prisirinkę švendrų keliaujame toliau ir visai netoli tako G. Vaivilavičius aptinka builį.

„Tik rinkdami builį, įsitikinkite, kad tai nėra dėmėtoji mauda. Dėmėtąja mauda buvo nunuodytas Sokratas… ir šiaip daug įvairių žmonių. Ji – mirtinai nuodinga. Tačiau dėmėtosios maudos labai niekuo nesiskiria nuo builio, – perspėja seminaro vedėjas. – Tačiau dėmėtosios maudos kotas yra apvalus, o builio kote yra grioveles. Taip pat dėmėtoji mauda turi dėmeles ant koto ir ant lapkočių. Bet jų gali ir nebūti. Skonis? Dėmėtoji mauda netgi skanesnė. Taigi geriau žiūrėti pagal koto griovelį.“

G. Vaivilavičiaus teigimu, builį nupjovus jis gali atželti ir labai tinka į salotas. Na, o dėmėtoji mauda, kaip nusprendė seminaro dalyviai, geriausiai tiks į uošvienei skirtas salotas.

Netrukus šalia tako aptinkame mažas lazdeles primenančius augalus, besistiebiančius aukštyn. G. Vaivilavičius pristato, jog tai – ožkabarzdis asiūklis. Taip pat nuodingas augalas, tačiau tik tuomet, kai pakeičia spalvą į žalią. Šiuo metu asiūkliai dar vis rudos spalvos, todėl jų galima paskanauti.

„Šie ūgliai kol kas skanūs ir nenuodingi. Kai jie paauga, tuomet tampa nuodingi. Asiūkliuose yra silicio – šio elemento žmogaus organizmas nesigamina, jo turi gauti iš aplinkos. Kitas patarimas: prisirinkti asiūklių pavasarį, jų prisidžiovinti ir vėliau naudoti kaip prieskonius “, – patarė seminaro vadovas.

Dirvinis asiūklis (kuris visuomet išlieka žalias ir nėra nuodingas), laikomas liaudišku vaistu nuo inkstų akmenų. Tačiau juo piktnaudžiauti negalima: G. Vaivilavičius yra girdėjęs, jog vienam asiūklių arbatos padauginusiam pacientui teko daryti operaciją: aptirpdyti akmenys inkstuose pradėjo judėti.

Vikipedija – Cookie nuotr.Dirvinis asiūklis

Kaip valgyti dilgėles ir kodėl daugelis nemoka rinkti garšvų?

Miške, žinoma, gausu ir dilgėlių. Jos taip pat gali būti panaudotos „miško salotoms“ gaminti. Tereikia atsargiai liečiant iš apatinės lapelių pusės dilgėlę suspausti ir susukti į mažą kamuoliuką. Atleidus visi šio augalo „dygliukai“ jau nebedilgins nei rankų, nei liežuvio.

„Pasikrauti“ vitaminu C be citrinų puikiai tinka maumedžio pumpurai. Jie yra rausvos spalvos.

„Į salotas juos galima dėti vietoj rūgštynės“, – pataria G. Vaivilavičius.

Lygiai taip pat galite paskabyti klevo pumpurų. Kad nepakenktumėte medžiui, geriausia juos skabyti nuo šoninių šakų ir įvertinti, kad medžiui būtų bent 10 metų. G. Vaivilavičiaus teigimu, senovės lietuviai klevo žiedus netgi raugdavo. Paraugti jie primena brokolių skonį.

„Kryžiuočiai senovėje stebėjosi ir erzinosi iš žemaičių, kad jie valgo klevo lapus,“ – pasakojo Kauno marių regioninio parko vyr. specialistas.

Daugumai pradedančiųjų žolelių „valgytojų“ taip visų giriama pavasario žolelė garšva pasirodo per sausa. G. Vaivilavičius žino to priežastį.

„Tikrą garšvos skonį pajusite, jei ją išrausite štai taip – su visu tuo rožinės spalvos liežuvėliu, esančiu žemėje, – aiškina Kauno marių regioninio parko atstovas. – Dažniausia žmonių klaida – kad jie prisiskina garšvų ir tą sultingą liežuvėlį palieka žemėje. Tada sako – sausos, sprangios, neskanios. Kada yra kotelis ir liežuvėlis, tai juose yra baltymų, vadinasi, prisideda toks „agurkas“ ir viskas būna labai skanu. Garšvas taip pat galima ir rauginti, ir marinuoti. Su koteliais ir liežuvėliais jos daug geriau ir rūgsta“.

Vikipedija – Mnolf nuotr. Garšva

Miške lengvai galima aptikti plačiais lapais iš žemės styrančio meškinio česnako, tačiau šio augalo patariama nusiskinti lapelį tik paragavimui. Nes jis – saugomas, įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.

Kodėl meškinis? G. Vaivilavičiaus teigimu, meškos augalui išleidus lapus kaip tik bunda. Senovės žmonių teigimu, jos prisivalgo meškinių česnako ir tokiu būdu išsivalo kirmėles iš organizmo po ilgo žiemos miego. Greičiausiai, tokį pat poveikį augalas turėtų ir žmogaus organizmui.

„Bet tai penktos kategorijos raudonosios knygos augalas. Jei jį skinsite – jus bet kada gali nubausti“, – įspėja seminaro gidas.

Pačioje Kauno marių pakrantėje seminaro dalyviai randa ir šventagaršvės kupstelį. Senovės lietuviai šį augalą labai vertino – tai buvo vaistas nuo dizinterijos, viduriavimo ir įvairių kitų ligų.

„Tai – ne mūsiškis augalas, atsiradęs kartu su pirmaisiais dvarais. Greičiausiai ji ir buvo atsivežta kaip vaistažolė. Dabar šis augalas išplito didžiųjų upių slėniuose, tai mes ją galime rasti prie Neries, Nemuno, Nevėžio, Merkio. Ji taip pat mėgsta tokias šaltiniuotas vietas. Kažkada keliaudamas baidarėmis turėjau tik sumuštinių, o visus žalumynus rinkausi iš pakrančių. Prieš žydėjimą šventagaršvės žiedinkočiai – itin skanūs. Beje, čia, prie Kauno marių, jų pilna ir jos čia sėjasi. Galite mėginti, kai jos nužydi, saujomis prisirinkti sėklų ir pasisėti kažkur pas save – ypač, jei turite kokį tvenkinuką,“ – rekomendavo G. Vaivilavičius.

Augalas, kuriuo buvo gydomi alkoholikai

Karčioji kartenė – dar vienas smulkus augalėlis, augantis upelių pakrantėse. Skoniu ji šiek primena krienus.

O štai Europinė pipirlapė kai kam gali pasirodyti ir per karti. Šio augalo šlykštoku skoniu seniau alkoholizmo problemą turintys žmonės buvo atgrasomi nuo stikliuko.

„Jų lapų nereikia painioti su žibuoklės. Žibuoklės lapai yra triskiaučiai, o šio augalo lapai – inkstų formos. Apskritai šis augalas yra nuodingas, tačiau jo nuodai tiesiog sukelia šleikštulį. Būtent šiais nuodais buvo gydomas alkoholizmas. Pipirlapės šakniastiebius užpildavo degtine pusė per pusę. Palaikydavo porą savaičių vis papurtydami. Tuomet nukošia ir duodavo išgerti tam žmogui, kuris turi problemų. Nesakau alkoholikas, bet turintis problemų. Išgėrus jam pasidaro bloga, labai apsinuodija ir negali į šnapsą nė pažiūrėti“, – apie liaudies vaistus pasakojo G. Vaivilavičius.

Jokios priklausomybės neturintiems žmonėms augalas tinka pasigardinti sriubas ar salotas, tik jo negalima virti. Pipirlapę galima ir sudžiovinti, vėliau dėti į pipirmalę ir pagardinti patiekalus. Jos lapų kvapas iš tiesų primena juoduosius pipirus.

Tačiau gamtininkas įspėjo, jog augalą reikia naudoti atsargiai – jis gali būti širdies aritmijos priežastimi, o liaudyje žinoma net ir mirties nuo pipirlapės atvejų.

Inga Labutytė

Freeimages.com – Andreas Krappweis nuotr.