Už padirbinėjimą – laužas arba užkasimas esant gyvam
Jau pusė tūkstantmečio praėjo nuo to laiko, kai europiečiai „atrado“ egzotiškus prieskonius. Tolimųjų kraštų keliautojams nuo seno jie – brangi, bet labai geidžiama prekė. Na, o kur pakvimpa pinigais, ten visuomet atsiras norinčiųjų juos paimti, ir dažnai – ne visai sąžiningais būdais. Jau viduramžių Prancūzijoje valdžiai teko sukti galvą, kaip bausti juodųjų pipirų padirbinėtojus. Pirmą kartą pagautiems tekdavo susimokėti milžinišką baudą, antrą kartą – buvo skiriamas areštas, viso turto konfiskavimas ir draudimas prekiauti iki gyvos galvos. Nežinia kas būdavo trečią kartą pagautiems prancūzams, tačiau kaimynai vokiečiai su prieskonių padirbinėtojais apskritai nesiterliojo.
1531-aisiais metais įsaku buvo įvesta mirties bausmė šafrano, kuris tuomet buvo brangiausias prieskonis, padirbinėtojams. Ir prasikaltusiųjų laukė ne šiaip kokios kartuvės, o pasirinkimas sudegti gyvam lauže ar būti užkastam į žemę. Tačiau nepaisant niūrių perspektyvų, prieskonius padirbinėjo ir toliau. Tai daroma ir dabar ir taip sėkmingai, kad kartais reikia nemenkų žinių ir dar didesnės patirties falsifikatui atskirti.
Kas maišelyje sumalta?
Ne veltui aš pradėjau straipsnį prisimindamas turistus. Juodaakiai malonūs pardavėjai moka parduoti ne tik „auksą“, pažaliuosianti iš karto, kai jūs pirmą kartą užsidėsite iš jo pagamintą žiedą ar grandinėlę, ar „papirusą“, pagamintą iš presuoto tualetinio popieriaus, bet ir stebuklinguosius prieskonius. Kas dešimtas prieskonių maišelis, nupirktas Tuniso gatvėje, tebuvo rūpestingai paruoštas dažytų drožlių, smėlio, nežinomos kilmės žolių ir spyglių rinkinys. Taigi, taip ir norisi tūkstantį pirmąjį kartą pakartoti patarimą – žiūrėkite, ką perkate, ypač šalyje, kur į jus žiūrima kaip į atlėpausius lengvatikius.
Visgi tam, kad būtumėte apgauti ar nusipirktumėte gerokai „supaprastintus“ prieskonius, visiškai nebūtina keliauti svetur, nes kai ką įdomaus galite aptikti ir greta namų esančioje parduotuvėje.
Kvapiosios medžiagos, dažikliai, skonio stiprikliai ir šiek tiek įžūlumo – štai ko reikia tam, kad pagamintum kažką panašaus į prieskonius. Gal atkreipėte dėmesį, kad kuo pigesni prieskoniai, tuo jie smulkesni? Nieko nuostabaus. Galima sumalti kokybiškus juodųjų pipirų žirnelius, ir galima – atliekas. Ir abiem atvejais kvapas bus panašus. Na, o jei žaliava visai niekam tikusi, tai visuomet padės eteriniai aliejai. Jei norite tikrai kokybiškų prieskonių, tuomet pirkite nemaltus ir malkite patys.
SXC.hu – J. Lurie-Terrell nuotr.
Kaip atskirti kokybiškus? Pirmiausia apžiūrėkite pakuotę
Ir prisiminkite: nemaltų prieskonių kvapas išsilaiko 2 kartus ilgiau, nei maltų. Be to, būsite tikri, kad valgote tikrą produktą. O suvalgyti galima net ir popierių.
šafrano padirbinėtojai neblogai išmoko pridėti į brangiausius prieskonius kukurūzų plaušų, tačiau pasirodo, kad ir smulkintas popierius, pagardintas šafrano aromatu, lengvai gali patekti ant mūsų stalo.
Ganėtinai įžūliai elgiamasi gaminant raudonuosius ir žaliuosius pipirus. Baltuosius pipirus tiesiog nudažo. Žinant, kad pas mus šios pipirų rūšys nėra pernelyg žinomos, tai retas pirkėjas atskirs tikruosius pipirus nuo maistiniais dažais dažytų baltųjų. Taigi, kartais reikia pasitelkti logiką ir atkreipti dėmesį ne tik į patį produktą, bet ir į tai, kaip jis pateikiamas.
Vienas iš prieskonių kokybės rodiklių yra tara, kurioje jie pardavinėjami. Į popierinę dėžutę ir viduje esantį polietileno maišelį niekuomet nebus pakuojami geri prieskoniai. Daugiasluoksnis, vandeniui nelaidus ir iš vidaus folija dengtas pakelis yra patikimas autentiškumo garantas.
Geltoni, oranžiniai ir raudoni nuodai
Na, o aukščiausios kokybės prieskoniai parduodami tik stikliniuose indeliuose. Tačiau net ir perkant kokybiškus prieskonius, verta pažvelgti į jų pagaminimo datą. Maltas cinamonas tikrą aromatą išlaiko apie 6 mėnesius, juodieji ir baltieji pipirai – ilgiau. O štai maltos kalendros apskritai neverta pirkti, nes aromatas dingsta labai greitai. Tik ciberžolės skonis ir kvapas laikui bėgant gerėja. Tačiau nepamirškite, kad netinkamai saugant, sausuose produktuose gali apsigyventi ištisos kolonijos kenksmingų grybelių, tarp kurių yra ir tikri žudikai – mirtiną aflatoksiną išskiriantys Aspergillus flavus grybeliai.
Dar viena prieskonių kategorija yra įvairūs mišiniai. Juos gaminant puikiai atsiskleidžia maisto pramonės gabumai. Svarbiausias produktas tokiuose mišiniuose yra ne kas kita, o mums pažįstamas mononatrio glutamatas ( E-621) arba kiti mažiau žinomi glutamo rūgšties junginiai, taip pat E631 – dinatrio inozinatas, kuris ne tik menkai žinomas vartotojams, tačiau ir jo ilgalaikis poveikis nėra pakankamai ištirtas.
Manoma, kad nuo jo gali pakilti spaudimas, tačiau dėl to, kad dinatrio inozinatas, naudojamas kartu su jau minėtu mononatrio glutamatu, turinčiu įtakos spaudimui, negalima to teiginio tvirtinti.
Mišiniuose gali būti ir dažiklių, ir nebūtinai „gerojo” riboflavino, bet ir nuodingųjų Sudan I (geltonas), Sudan II (oranžinis), Sudan III (rausvai oranžinis), Sudan IV (tamsiai raudonas) dažiklių. Šiais atvejais vertėtų pasisaugoti tiems, kurie perka prieskonius internetu. Parduotuvėje esančiuose mišiniuose vargu ar šio nuodo aptiksite, tačiau Sudan grupės dažikliai dažniausiai naudojami prieskonių padirbinėtojų, o internetas – pagrindinė tokių prieskonių pardavimo vieta. Todėl ir tikimybė perkant internetu gauti nuodus prieskonių indelyje padidėja keleriopai.
Saugiausi produktai – vietinėse parduotuvėse
Rinkitės žinomas interneto parduotuves, geriausia – esančias ES teritorijoje, nes jų parduodamoms prekėms galioja Europos Sąjungos saugos standartai. Be to, nepamirškite, kad save gerbiantis ir reputaciją branginantis pardavėjas visuomet nurodo mišinio sudėtį, o parduodamas grynus prieskonius jų „nepagerina“.
Taigi, rizikingiausia prieskonių pirkimo vieta vis tik yra turgus egzotiškoje šalyje, o saugiausia – didelė parduotuvė Lietuvoje arba kitoje ES šalyje. Be abejo, čia tuo atveju, jei ieškote ir perkate tikrus prieskonius, o ne maisto chemikų sukurtus „prieskonių” kokteilius.
Vitalijus Balkus
SXC.hu- Zsuzsanna Kilian nuotr.
