Vis dar didelė dalis žmonių linkę uodus naikinti įprastomis cheminėmis priemonėmis, tačiau, anot žolininkės Valerijos Gilienės, apsauga nuo uodų gali būti natūrali, nekenksminga sveikatai bei gardžiai kvepianti.
Ne visi vienodai „skanūs“
Viena žinomiausių ir labiausiai erzinančių šiltojo metų laiko kenkėjų rūšių – uodai, gebantys savo auką užuosti per 60–70 metrų bei surasti ją pagal skleidžiamą šilumą, išskiriamą anglies dioksidą, prakaito kvapą ir kitas chemines medžiagas.
Pasaulyje žinoma apie 3 tūkst. rūšių uodų, o Lietuvoje gyvena vos apie 300, tačiau ne visų rūšių uodai puola žmogų: vieni renkasi paukščius, kiti – arklius, kai kurie – varles ir vėžlius. Ne visi uodai yra kraugeriai: labiausiai Lietuvoje paplitę taip vadinami miško uodai, besiveisiantys nedideliuose stovinčio vandens telkiniuose, miško balutėse, drevėtuose drėgnuose medžiuose, pakelės grioviuose, kelmų duobėse, statinėse ar kitose vandens talpose. Kuo yra daugiau vandens telkinių ir kuo šiltesnė oro temperatūra, tuo uodų populiacija gausesnė.
Tiek uodo patelės, tiek patinai minta gėlių nektaru, tačiau patelės, po apvaisinimo likusios našlėmis, tampa kraugeriškomis vampyrėmis. Patelės gyvenimo trukmė – nuo 1–2 iki 6 mėn., patinėlio vos 2–3 savaitės. Uodas per savo gyvenimą gali nuskristi iki 500 km, o mus pamatyti – net už 6 m.
Siurbdami mūsų kraują, uodai tuo pačiu metu suleidžia ir kraują skystinančių medžiagų. Įkyrus niežėjimas ir patinimas, įkandus uodui, tai mūsų imuninės sistemos reakcija į svetimą baltymą, esantį uodo seilėse. Beje, su seilėmis į žmogaus organizmą gali patekti ir pernešamų virusų, pirmuonių.
Seilės, kurias uodo patelė leidžia pastoviai siurbdama kraują, mažina kraujo krešėjimą. Uodų patelėms kraujas reikalingas tam, kad subrandintų kiaušinėlius. Patelė prieš nugaišdama gali padėti nuo 150 iki 300 kiaušinėlių. Po pasimaitinimo ir maisto virškinimo patelės į stovintį arba lėtai tekantį vandenį padeda kiaušinius. Tam, kad uodas suaugtų, tereikia 2 savaičių, tačiau jeigu oro sąlygos tinkamos, jie vystosi dvigubai sparčiau ir praėjus savaitei puola gelti. Didžiausias pikas būna iki Joninių, kuomet pirmoji patelių karta išgyvena savo mėnesį. Antrą kartą uodų pagausėja, jeigu liepos mėnesį gausiai palyja. Vandens prisipildžiusiose balose vystosi vasaros uodai.
Pastebėta, kad uodams labiau „skanesni“ vaikai nei suaugę; šviesiaplaukiai nei tamsiaplaukiai. Sakoma, kad vos tik uodas nutupia ant odos, jau žino, kokio skonio bus kraujas jeigu kartus, jis tiesiog – nuskrenda ieškoti saldesnio grobio. Jeigu miške vaikšto keletas žmonių, tai labiausiai nukenčia moterys ir vyrai – saldumynų mėgėjai. Uodai mėgsta tuos, kurie apsirengę juodos, mėlynos, raudonos spalvos rūbais, mažiau tūpia ant mėgstančių geltonos ir baltos spalvos apdarus. Dryžuoti ir gėlėti apdarai mažiausiai traukia vabzdžius.
Natūralu, skanu ir gardžiai kvepia
Manau, sutiksite, jog kiekvienas į uodų įkandimus reaguojame skirtingai. Vieniems uodo įkandimas – akimirkos nemalonumas, kitiems – dėl toksinio uodų seilių poveikio gali atsirasti pūslelė iki 12 mm skersmens, odos niežėjimas bei deginimas. Nors uodų įkandimas kur kas mažiau pavojingas nei bičių ar vapsvų, jie gelia daug dažniau, todėl keli šimtai uodų įkandimų žmogui gali būti kur kas nemalonesni nei vienos bitės.
Niežėjimui malšinti tinka šaltas vanduo, ant įkandimo vietos galima palaikyti ledo gabalėlį. Taip pat galima pabandyti sukąstą vietą tepti actu, kuris būtinai turi būti skiestas vandeniu, ar ant sukąstos vietos uždėti svogūno griežinėlį, kuris nuramins skaudamą ir tinstančią odą. Labai svarbu – įkąstos vietos nesikasyti. Po uodo įkandimo gelbsti gysločio košelės ar petražolės lapas. Iš petražolių lapų nesudėtinga pasigaminti mišinį, kuris veiksmingai atbaido uodus. Imame petražolių, jas smulkiai supjaustome ir merkiame į obuolių actą. Palaikome mišinį vieną dieną, tuomet juo patepame skrybėlę, skarą, apyrankę.
Uodams atgrasus citrinos kvapas, tad būdami gamtoje atviras kūno vietas patrinkite citrinos griežinėliu.
Pixabay.com – Gil Dekel nuotr.
Žolininkė sako pastebėjusi, kad uodai ypač nemėgsta gvazdikėlių kvapo. Tam tereikia pasigaminti prieskoninių gvazdikėlių nuovirą: 1/2 stiklinės vandens pavirinkite 10–12 gvazdikėlių, uždenkite ir leiskite atvėsti. Ištepkite tuo nuoviru visur, kur tik gali uodai kąsti.
Uodams nemielas ir česnakų kvapas, tad iškylaudami skanaukite česnakus. Taip, anot žolininkės, ne tik uodus atbaidysite, bet ir imunitetą sustiprinsite. Iškylaudami gamtoje į laužą galite įmesti pušų ar eglių kankorėžių arba truputį padžiovintų kadagio spyglių.
Nuo uodų labai gerai apsaugo mėtų, levandų bei gvazdikėlių eteriniai aliejai. Kuo aliejus stipresnis, tuo geriau jis veikia. Šiais aliejais galima sudrėkinti drabužių kraštelius, praskiedus augaliniu aliejumi tepti odą arba gydyti įgėlimus. Tik prieš naudodami eterinių aliejų mišinius pasitikrinkite, ar jie nesukelia jums alerginės reakcijos.
Uodai nepakenčia pomidorų lapų, pelargonijos, anyžių, kamparo, sakų dervos, benzino bei tabako dūmų kvapo. Tereikia ant palangės padėti vatos gabalėlį, prieš tai jį išmirkius šių augalų nuovire ar aliejuje.
Ne ką mažesnėmis galiomis pasižymi varpučio šaknų bei pelynų nuoviras. Veiksmingos ir katžolės. Uodams atbaidyti tinka ir rozmarinai, bazilikai, levandos. Visus minėtuosius augalus galima auginti ne tik soduose, bet ir balkonuose ar tiesiog vazonėliuose ant palangės.
Vienintelis nepatogumas, anot žolininkės, iš augalų paruošti preparatai veikia trumpiau nei cheminiai preparatai, todėl tokius preparatus tenka pakartotinai naudoti, jei gamtoje būnate ilgiau, tačiau svarbiausia, jog žmogaus sveikatai jie piktu negraso.
Įkandus uodui:
– įkastą vietą būtinai nuplaukite švariu vėsiu vandeniu su muilu ir netrindami nusausinkite;
– ant skaudamos vietos uždėkite ledo arba kitokį šaltą kompresą;
– įkandimo vietą patepkite dezinfekuojančiu tirpalu ir tik tuomet pasirinktu hormoniniu preparatu, malšinančiu uždegimą ir niežulį, mažinančiu skausmą ir tinimą;
– lengva patarti nekasyti įkastos vietos, tačiau iš tiesų tai yra labai svarbu.
Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ
Pixabay.com – PublicDomainPictures nuotr.
