Tikra gyvybė – klevų, beržų sula, ir skanu, ir sveika maistui naudoti dilgėles, kiaulpienes, garšvas, įvairius pumpurus.
Gyvybė – iš medžių
Žolininkė Kristina šilinskienė tvirtino, jog kiekvieno žmogaus organizmas po žiemos yra pavargęs, užsiteršęs, todėl jam reikia padėti. Žiemą trūksta vitaminų, mikroelementų.
„Pati gamta mums skuba į pagalbą. Galėjome gaivintis ir stiprintis klevų sula, dabar – beržų. Abiejose sulose gausu ištirpusių mineralinių medžiagų, mikroelementų“, – sakė K. Šilinskienė.
Beržų sula pasižymi organizmą valančiuoju poveikiu, šalina susikaupusias druskas, įvairius šlakus. Senovės lietuviai sulą raugindavo. Laikydavo vėsiuose rūsiuose medinėse statinėse, ant viršaus užpildavo avižų. Kadangi dažnas dabarties žmogus to padaryti neturi galimybių, žolininkė patarė sulą konservuoti. Užtenka sulą pakaitinti maždaug iki 70 laipsnių, į litrą sulos įberti 50 gramų cukraus, porą gramų rūgšties, įdėti serbentų šakelių.
Pavasarį serbentai turi prisikaupę eterinių aliejų. K. Šilinskienė sakė žinanti šeimininkių, kurios į sulą deda citrinų ar greipfrutų, bet ji pati yra už lietuviškus augalus. Konservuota sula puikiausiai laikosi per vasarą.
Beržų sulos galima gerti kiek tik širdis geidžia. Klevų sulą, kuri yra saldesnė už beržų, riboti turėtų sergantys cukriniu diabetu. Beržų sula galima prausti veidą.
Piktžolės nevertos blogo vardo
Pavasarį pradeda augti įvairios žolės, kurias, pasak žolininkės, daugelis žmonių nepelnytai vadina piktžolėmis. Nors žaliavalgiams žolės – pagrindinis maisto produktas.
Trys skaniausios žolės – dilgėlė, garšva ir kiaulpienė. Dilgėlę reiktų apdoroti termiškai, nes ši žolė „badosi“. Mėgstamiausias Kristinos šilinskienės pavasarinis patiekalas – dilgėlių kiaušinienė. Dilgėles nuplauti, supjaustyti, truputį pakepti keptuvėje ant aliejaus ir užpilti kiaušinio plakiniu.
„Labai skanu. Tik patarčiau vartoti maždaug sprindžio aukščio, neperaugusias dilgėles. Šios žolės tinka vaikams, paauglėms mergaitėms, nes stiprina ir tirština kraują. Dėl tos pačios priežasties vyresnio amžiaus žmonėms dilgėles reiktų vartoti mažesniais kiekiais arba iš viso jų nevartoti, nors porą sykių paskanauti kiaušinienės su dilgėlėmis tikrai niekam nepakenks“, – tvirtino K. Šilinskienė.
Kiaulpienė valgoma visa ir per visą sezoną. Kartu su dilgėlėmis į salotas dedami kiaulpienių lapeliai, kad sumažintų dilgėlių poveikį kraujo krešėjimui. Kiaulpienės skystina kraują. Vasarą iš kiaulpienių žiedų verdami sirupai. Rudenį kasamos kiaulpienių šaknys, džiovinamos. Iš kiaulpienių šaknų ruošiama kava. Galima vartoti sumaltas šaknis virškinimo liaukų veiklai gerinti.
Daržininkų keikiama garšva labai reikalinga žmogaus organizmui. Viduramžiais vienuolynuose garšva sudarydavo apie 80 procentų vienuolių raciono. Garšvą galima valgyti neribotais kiekiais, nes ji neturi jokio šalutinio poveikio. Šviežia garšva tinka salotoms, kokteiliams, yra malonaus skonio. Garšvą galima vartoti ir džiovintą, pavyzdžiui, sumalti ir gardinti sriubą. Garšvos lapeliai dedami į kasdienes arbatas.
Garšva. Vikipedija – Franz Xaver
„Laukiniai augalai savyje turi daug energijos, gyvasties, sukaupia kur kas daugiau mikroelementų, veikliųjų medžiagų negu darže auginamos daržovės. Užtenka suvalgyti saujelę laukinių augalų, kad gautume veikliųjų medžiagų dienos normą, salotų tuo tarpu reiktų suvalgyti apie du kilogramus“, – pažymėjo K. Šilinskienė.
Pumpurai, pumpurėliai
„Subrendusiame pumpure yra visa augalo jaunystė ir energija“, – sakė ponia Kristina.
Žolininkė jau prisirinko juodųjų serbentų šakelių su pumpurais. Kvapius, aštroko skonio pumpurėlius galima valgyti ir žalius. Kaip ir liepų pumpurus, prasprogusius lapus. Senovėje, kai saldainiai būdavo retenybė, vaikai gamtoje ieškodavo ko nors saldaus. Lipnūs, labai saldūs liepų lapai – tikras skanumynas. Žolininkė siūlė iš liepų lapų išsikepti blynų.
Iš beržo pumpurų K. Šilinskienė gamina tepalą sąnariams pagal senovišką liaudies medicinos receptą. Tepalas – pati efektyviausia priemonė nuo rankų, pečių, klubo, išsikišusio kojų kauliuko skausmo. Reikia prisirinkti neprasprogusių beržų pumpurų, sudžiovinti, užpilti dvigubai didesniu kiekiu aliejaus (aliejų galima naudoti bet kokį) ir vandens vonelėje kaitinti apie šešias valandas. Vėliau nusunkti. Aliejus jau tampa gydomasis. Norint pasigaminti tepalą į aliejų reikia įdėti trečdalį bičių vaško.
Prasprogusius beržų lapus tinka prisirinkti organizmą valančiai arbatai. Nepamiršti ir liepų, paprastojo lazdyno lapelių. Lazdyną žolininkė vadino lietuviškuoju ginkmedžiu.
Autorės nuotr.
Pušų limonadas
Kovo mėnesį renkami spygliuočių medžių – pušų, eglių – pumpurai. Žolininkė iš pušų spyglių ir pumpurų verda sirupą. Spyglius pirmiausia reikia sukarpyti, užpilti vandeniu, kad apsemtų, ir virti apie pusantros-dvi valandas. Palikti pastovėti per naktį, nukošti, į nuovirą įberti cukraus (litrui nuoviro – kilogramas cukraus), išvirti kaip uogienę. Sirupas tinka gardinti gazuotą stalo vandenį, bet to žmogaus organizmas papildomas vitaminais. Sirupu lengvinamas varginantis kosulys.
Iš pušų pumpurų gaminamas ir užpilas nuo bronchito. Tačiau žolininkė priminė, jog pušų preparatai kai kuriems žmonėms gali sukelti alergiją.
Sirupus galima virti ir iš kitų augalų, pavyzdžiui, pienių žiedų, paprastojo kiečio, daržinio baziliko.
Freeimages.com – Joseph Hart nuotr.
Pomėgis – gaminti muiliukus
Naujasis K. Šilinskienės pomėgis – gaminti muiliukus. Iš pradžių moteris gamino vaistinius tepalus su žolelėmis, bičių vašku, medetkomis, naudojosi senais receptais. Vėliau pradėjo domėtis natūraliais muilais. Moteris yra virusi muilą iš pelenų ir kiaulės taukų. Dabarties sąlygos ir galimybės leidžia muilo gamybai naudoti įvairius aliejus, natūralias medžiagas.
Žolininkė pasakojo, jog netolimoje ateityje Butkiškėje numatoma įkurti net muilo gamybos fabrikėlį. Tai įrašyta Kelmės rajono strateginiame plane.
Dalia KARPAVIČIENĖ
“šiaulių kraštas”
Vido Venslaviškio nuotr.
