2018 01 19, Penktadienis Portalo filosofija   I  Bendradarbiavimas   I  Kontaktai   I  Atsakomybės ribojimas
              Portalas SVEIKATOS SODAS: Kuo arčiau Gamtos tuo daugiau sveikatos! 

Mažiau spam‘o – švaresnė galva.

img

 

PRAVARTU

       PIRMOJI PAGALBA

         KALENDORIUS

      DOPLERIO RADARAS

      PACIENTŲ TEISĖS

      ECHOSKOPIJA.LT

       AKIŲ KLINIKA

 „SVEIKATOS SODO“     VIDEO DIENORAŠTIS   

Hey.lt - Nemokamas
 lankytojų skaitliukas
Nepriklausomybės karta tampa priklausoma   print
2013-04-24
Šiau­lių Ju­liaus Ja­no­nio gim­na­zi­jos psi­cho­lo­gė Ra­sa Slons­kie­nė sa­ko, jog ne­prik­lau­so­my­bės vai­kai – kar­ta, reik­li sau ir ap­lin­kai, ne­ti­kin­ti suau­gu­siais, tu­rin­ti daug ga­li­my­bių to­bu­lė­ti ir bend­rau­ti, bet vie­ni­ša. Vai­kai tu­ri šim­tus drau­gų so­cia­li­niuo­se tink­luo­se, ta­čiau, nu­ti­kus ne­lai­mei, pa­gal­bos ne­su­lauk­tų, nes drau­gai – vir­tua­lio­je erd­vė­je. Kaip „iš­trauk­ti“ vai­ką iš vir­tua­lios erd­vės, ne­ži­no nė psi­cho­lo­gai.

Ti­kin­tys tik sa­vi­mi

– Ko­kį ma­to­te šian­dien jau­ni­mą, paaug­lius, atei­nan­čią nep­rik­lau­so­my­bės vai­kų kar­tą?

– Da­bar­ti­nis jau­ni­mas ypač daug rei­ka­la­vi­mų ke­lia sau. Jie ne­be­ti­ki suau­gu­siais, iš­klau­so ir pa­si­tik­ri­na. Ti­ki tik sa­vi­mi. Daug ži­no ir tu­ri daug ga­li­my­bių to­bu­lė­ti. Ne­kant­rūs, spon­ta­niš­ki. Kaip psi­cho­lo­gė pa­ste­biu, kad sė­dė­ti ir klau­sy­tis sun­ku, jiems rei­kia veik­ti.

Tai vie­ni­ši, tu­rin­tys dau­giau psi­cho­lo­gi­nių sun­ku­mų, ne­gu jau­ni­mas prieš pen­ke­rius me­tus. Pas­te­bi­ma, kad kuo di­des­nį pa­si­rin­ki­mą tu­ri jau­nas žmo­gus, tuo di­des­nis ne­sau­gu­mo jaus­mas jį ka­muo­ja.

Vai­ki­nai su­si­rū­pi­nę eko­no­mi­niais da­ly­kais, jiems svar­bu, kad bai­gę moks­lus gau­tų tin­ka­mą iš­si­la­vi­ni­mą, bū­tų tur­tin­gi. Daž­nai pa­sa­ko, jog kas į juos žiū­rės, jei bus ne­tur­tin­gas? Mer­gi­noms taip pat svar­bu ma­te­ria­li­nė ge­ro­vė, ta­čiau no­ri bū­ti sa­va­ran­kiš­kos, su­si­kur­ti vis­ką pa­čios.

Šio­je kar­to­je daug ge­ro. Atei­na la­bai kū­ry­bin­gas, ener­gin­gas jau­ni­mas, ne­bi­jan­tis iš­reikš­ti sa­ve.

– Dir­ba­te vai­kų psi­cho­lo­ge apie 14 me­tų. Ar la­bai kei­tė­si paaug­lio psi­cho­lo­gi­nis po­rtre­tas?

– La­bai pa­si­kei­tė. Jei anks­čiau su jau­ni­mu ga­lė­jo­me sva­jo­ti, kur­ti vi­zi­jas, da­bar atė­jo ra­cio­na­lių žmo­nių kar­ta, ku­rie pir­miau­sia pa­klau­sia: o kam to rei­kės, ko­kia iš to nau­da, kur tai pa­nau­dos?

– Ar gim­na­zis­tas ži­no, kuo jis bus, ką mo­ky­sis ir kuo dirbs?

– So­vie­ti­niu laik­me­čiu daž­nas jau­nuo­lis, baig­da­mas mo­kyk­lą, jau ži­no­jo, kuo bus. Da­bar jau­ni­mas ne­be­ži­no. Yra mo­ty­vuo­tų, su­si­kon­cent­ra­vu­sių žmo­nių, ta­čiau ma­žai. Moks­lo pa­si­rin­ki­mas – pla­tus, ga­li­my­bių daug, o jie ne­no­ri bū­ti naš­ta tė­vams, no­ri stu­di­juo­ti ne­mo­ka­mai ir tai jau­nam žmo­gui yra di­de­lis psi­cho­lo­gi­nis krū­vis, ku­ris stu­mia į ne­ri­mą, dep­re­si­ją, per­fek­cio­niz­mą, vi­di­nį konf­lik­tą.

– Kaip pa­ste­bė­ti, kad jau­nam žmo­gui to­kia psi­cho­lo­gi­nė naš­ta ke­lia rim­tų rū­pes­čių?

– At­si­ran­da nei­gi­mas. Dek­la­ruo­ja, kad jam vis­kas ge­rai. Ste­bė­ti ir pa­ste­bė­ti, kad vai­kui blo­gai, ga­li­ma: jis tam­pa apa­tiš­kas, ne­be­no­ri nie­kur ei­ti, tin­gi, ne­si­mo­ko, bė­ga iš pa­mo­kų. Mo­ko­si ge­rai tie, ku­rie yra emo­ciš­kai sta­bi­lūs, har­mo­nin­gi, ta­čiau jei at­si­ran­da bai­mės, ne­ri­mas – pa­blo­gėja moks­lo re­zul­ta­tai.

Nei­gi­mas – na­tū­ra­li psi­cho­lo­gi­nė reak­ci­ja, nes ir tė­vams pa­sa­kius, kad jo vai­kui kaž­kas ne­ge­rai, jie ima neig­ti aiš­ki­na­mą si­tua­ci­ją ir sa­ky­ti, kad vai­kui vis­kas ge­rai.
Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.„Suau­gu­sie­ji tu­ri tap­ti ge­ru pa­vyz­džiu paaug­liui. Man pa­tin­ka po­sa­kis, kad paaug­lys ne­pa­si­ti­ki suau­gu­siuo­ju, ku­ris ne­ži­no, ko no­ri“, – sa­ko psi­cho­lo­gė Ra­sa Slonsk­ie­nė.

Am­ži­nas tė­vų-vai­kų konf­lik­tas

– Mo­der­nė­jant šei­moms, bend­ra­vi­mo bū­dams ar tė­vų-vai­kų konf­lik­tas ak­tua­lus ir ryš­kus?

– Nie­ko nau­jo čia nė­ra: vi­si bu­vo­me blo­gi paaug­liai, vi­si ta­po­me ge­ri suau­gu­sie­ji. Ko­dėl tai yra konf­lik­tas, ga­li­ma pa­žvelg­ti psi­choa­na­li­tiš­kai: pa­že­mi­nęs paaug­lį, suau­gęs žmo­gus paaukš­ti­na sa­ve, o tai paaug­lį skau­di­na. Ky­la konf­lik­tas.

Jis ne­ti­ki žo­džiais – žiū­ri, ką da­rai. Mes pyks­ta­me ant paaug­lių ir ba­ra­mės, kad jie ne­da­ro vie­no ar ki­to da­ly­ko, ar­ba el­gia­si ne­tin­ka­mai, bet mes, tė­vai, mo­ky­to­jai ne­pa­ro­do­me tin­ka­mo pa­vyz­džio. Jis at­spin­di ta­ve. Paaug­lys yra kaip kra­bas be kiau­to – pli­kas ir ro­ži­nis – iš­len­da į švie­są ir no­ri, kad jį my­lė­tų, ro­dy­tų dė­me­sį, glo­bo­tų ir sau­go­tų.

Tė­vai bi­jo paaug­liš­ko am­žiaus vai­kų, nes jau­čia­si be­jė­giai, ne­ži­no, kaip elg­tis. Da­bar tiek daug in­for­ma­ci­jos, pa­ta­ri­mų, kaip rei­kia auk­lė­ti vai­kus, bet jie ma­žai duo­da nau­dos – tė­vams bū­ti­na klau­sy­ti sa­vo šir­dies.

– Skelb­ta, kad tė­vai Lie­tu­vo­je su sa­vo vai­kais kal­ba­si vi­du­ti­niš­kai apie 7 mi­nu­tes per die­ną. Ar vai­kai pa­si­sa­ko, kad jiems trūks­ta bend­ra­vi­mo šei­mo­je?

– Man jie sa­ko, kad šei­mo­je kal­ba­si. Ne­ži­nau, ko­kios ko­ky­bės tas kal­bė­ji­mas, ar kal­ba­ma­si dėl to, kad rei­kia, ar dėl to, kad tė­vams kal­bė­ji­ma­sis su vai­ku tei­kia ma­lo­nu­mą. Bet ko­kiu at­ve­ju pa­ste­biu, kad bend­ra­vi­mo šei­mo­je yra ma­žai. Pa­sa­ko vai­kai: “ Ai, mes pri­pra­tom“, bet tai blo­gai – ne­ga­li­ma pri­pras­ti prie blo­gos sa­vi­jau­tos.

Vai­kai išė­jo gy­ven­ti į in­ter­ne­tą

SXC.hu - Michal Zacharzewski nuotr. 


– Ko­dėl vai­kai ma­siš­kai pa­ny­ra į vir­tua­lų gy­ve­ni­mą, iš ku­rio ne­be­no­ri su­grįž­ti į rea­lų?

– Daž­nai iš­girs­tu: „O ką čia veik­ti?“ Ten jiems sma­gu, pa­si­kal­ba, vie­ni ki­tus „laikina", nie­kas ne­mo­ra­li­zuo­ja.

Pa­gal­vo­ju, ko­dėl vai­kas ne­be­no­ri mo­ky­tis? To­dėl, kad jam ne­beį­do­mu. Mo­ky­to­jai ne­ga­li pa­siū­ly­ti nie­ko įdo­miau, ne­gu vai­kai ga­li ras­ti in­ter­ne­te.

Ki­ta di­de­lė bė­da – vai­kai ne­ži­no, kiek ga­li­ma bū­ti in­ter­ne­te, lai­ko ri­bos iš­si­tri­na. Kiek­vie­nam žmo­gui yra svar­bus sa­vi­sau­gos ins­tink­tas, o in­ter­ne­te, kiek­vie­nas jau­čia­si sau­gus, nes ma­to ki­tus, ta­čiau ga­li iš­lik­ti ne­ma­to­mas.

Šei­mo­je su­da­ro­mos są­ly­gos at­si­ras­ti pri­klau­so­my­bei nuo kom­piu­te­rio. Pa­ti ste­bė­jau si­tua­ci­ją, kai ma­ma su ko­kių pen­ke­rių me­tų vai­ku va­žia­vo au­to­bu­su, o vai­kas vi­są ke­lio­nę, ku­ri tru­ko ke­lias va­lan­das, žai­dė kom­piu­te­riu, ne­bu­vo jo­kio ry­šio tarp vai­ko ir ma­mos. Tai koks ry­šys bus, kai vaikui bus 15 me­tų?

– Ar įma­no­ma iš­trauk­ti vai­ką iš kom­piu­te­ri­nės pri­klau­so­my­bės?

– Prik­lau­so­my­bė nuo in­ter­ne­to – nau­ja pro­ble­ma, ku­rios spren­di­mo bū­dų ne­ži­no ne tik tė­vai, bet ir psi­cho­lo­gai.

Bu­vo at­ve­jis, kai man vie­nas vai­ki­nu­kas po va­sa­ros ato­sto­gų pa­sa­ko­jo apie nu­ti­ki­mus: džiaugs­min­gai gy­rė­si, jog su­si­ra­do 100 drau­gų so­cia­li­nia­me tink­le, kaž­kur ke­lia­vo tė­vo au­to­mo­bi­liu. Ne­ty­čia pra­dū­rė pa­dan­gą ir ne­ži­no­jo, ką da­ry­ti. Pak­lau­siau, ko­dėl ne­pap­ra­šė pa­dė­ti tų 100 drau­gų? At­sa­kė, kad ne­ži­no te­le­fo­no nu­me­rių, o be to, jie vi­si tuo me­tu bū­tų vir­tua­lio­je erd­vė­je.

Au­ga kos­mo­po­li­tai

– Kal­ba­te apie sau­gų prie­rai­šu­mą. Kiek to jaus­mo tu­ri pa­lik­ti emig­ran­tų vai­kai?

– To­kie vai­kai yra po­ten­cia­lūs psi­cho­lo­gų klien­tai. Vai­ko sau­gus prie­rai­šu­mas – pa­ma­ti­nis bio­lo­gi­nis jaus­mas, ku­ris su­si­for­muo­ja iki tre­jų me­tų. Jei me­tus au­gi­no ma­ma, ki­tus ati­da­vė mo­čiu­tei, pa­skui vėl pa­siė­mė ar pa­li­ko, sau­gu­mo jaus­mas trū­ki­nė­ja. Kuo dau­giau trū­kių, tuo vai­kas jau­čia­si ne­sau­ges­nis. Ne­be­lie­ka so­cia­li­nių, emo­ci­nių ry­šių, tai taip pat di­džiu­lė pro­ble­ma, už­krau­ta ant vai­ko pe­čių. Mo­čiu­tė ir se­ne­lis tai ne tas pa­ts, kas ma­ma ir tė­tis.

– Kaip pa­tar­tu­mė­te pa­sielg­ti emig­ruo­jan­tiems tė­vams?

– Vai­kams tė­vų iš­va­žia­vi­mas yra di­džiu­lis šo­kas. Ne­tek­tis. Pra­ran­da­mas ry­šys. Paaug­liai tu­ri ge­rą sa­vy­bę – greit pri­si­tai­ko. To­dėl žy­miai ge­riau vai­ką iš­si­vež­ti kar­tu, ne­gu pa­lik­ti.

– Kiek pa­trio­tiz­mo pa­ste­bi­te tarp paaug­lių?

– Vie­na mer­gi­na, išė­ju­si iš lie­tu­vių kal­bos pa­mo­kų, sa­kė: „Ko­kia po pa­mo­kos pa­si­jun­tu pa­trio­tė!“ Ta­čiau au­ga kos­mo­po­li­tų kar­ta. Ko­dėl? Pla­čios ga­li­my­bės ke­liau­ti po pa­sau­lį, mo­ky­tis, dirb­ti ki­to­se ša­ly­se. Pat­rio­tiz­mas atei­na iš mū­sų: šei­mos, mo­ky­to­jų, ap­lin­kos.

Natalija KONDROTIENĖ

"Šiaulių kraštas"

http://www.skrastas.lt

SXC. hu - B S K nuotr.

Papildoma informacija:

 Vaikų priklausomybę nuo planšečių jau gydo psichologai

Ketverių metų vaikams išsivysto tokia stipri priklausomybė planšetiniams kompiuteriams „iPad“, kad prireikia psichologinės pagalbos.

Medikai įspėja tėvus, kurie leidžia mažiems vaikams kelias valandas per dieną žaisti su planšetiniais kompiuteriais, kad jų atžaloms gali išsivystyti priklausomybė, informuoja telegraph.co.uk.

http://www.delfi.lt/news/daily/education/vaiku-priklausomybe-nuo-planseciu-jau-gydo-psichologai.d?id=61214035#ixzz2ROzhf2bt

Atgal  

Dėl straipsniuose aprašytų gydymo, sveikatingumo metodų taikymo ar vaistų vartojimo portalas SVEIKATOS SODAS neatsako. Kreipkitės patarimo pas savo gydytoją, vaistininką ar tos srities specialistą. 
Perspausdindami, cituodami ar kitaip platindami portalo SVEIKATOS SODAS autorinę medžiagą įdėkite aktyvią nuorodą www.sveikatossodas.lt



Reklama: Stogų įrengimas Baidarių nuoma dzūkijoje Reklamos paslaugos Trinkelių klojimas Panevėžyje Plastikiniai langai Muitinės tarpininko paslaugos Krovinių pervežimai Medinės durys Mediniai langai Grindinio trinkelės

Svetainių kūrimas, seo paslaugossvetainių kūrimas, seo paslaugos

durys, medinės durys