Tikintys tik savimi
– Kokį matote šiandien jaunimą, paauglius, ateinančią nepriklausomybės vaikų kartą?
– Dabartinis jaunimas ypač daug reikalavimų kelia sau. Jie nebetiki suaugusiais, išklauso ir pasitikrina. Tiki tik savimi. Daug žino ir turi daug galimybių tobulėti. Nekantrūs, spontaniški. Kaip psichologė pastebiu, kad sėdėti ir klausytis sunku, jiems reikia veikti.
Tai vieniši, turintys daugiau psichologinių sunkumų, negu jaunimas prieš penkerius metus. Pastebima, kad kuo didesnį pasirinkimą turi jaunas žmogus, tuo didesnis nesaugumo jausmas jį kamuoja.
Vaikinai susirūpinę ekonominiais dalykais, jiems svarbu, kad baigę mokslus gautų tinkamą išsilavinimą, būtų turtingi. Dažnai pasako, jog kas į juos žiūrės, jei bus neturtingas? Merginoms taip pat svarbu materialinė gerovė, tačiau nori būti savarankiškos, susikurti viską pačios.
šioje kartoje daug gero. Ateina labai kūrybingas, energingas jaunimas, nebijantis išreikšti save.
– Dirbate vaikų psichologe apie 14 metų. Ar labai keitėsi paauglio psichologinis portretas?
– Labai pasikeitė. Jei anksčiau su jaunimu galėjome svajoti, kurti vizijas, dabar atėjo racionalių žmonių karta, kurie pirmiausia paklausia: o kam to reikės, kokia iš to nauda, kur tai panaudos?
– Ar gimnazistas žino, kuo jis bus, ką mokysis ir kuo dirbs?
– Sovietiniu laikmečiu dažnas jaunuolis, baigdamas mokyklą, jau žinojo, kuo bus. Dabar jaunimas nebežino. Yra motyvuotų, susikoncentravusių žmonių, tačiau mažai. Mokslo pasirinkimas – platus, galimybių daug, o jie nenori būti našta tėvams, nori studijuoti nemokamai ir tai jaunam žmogui yra didelis psichologinis krūvis, kuris stumia į nerimą, depresiją, perfekcionizmą, vidinį konfliktą.
– Kaip pastebėti, kad jaunam žmogui tokia psichologinė našta kelia rimtų rūpesčių?
– Atsiranda neigimas. Deklaruoja, kad jam viskas gerai. Stebėti ir pastebėti, kad vaikui blogai, galima: jis tampa apatiškas, nebenori niekur eiti, tingi, nesimoko, bėga iš pamokų. Mokosi gerai tie, kurie yra emociškai stabilūs, harmoningi, tačiau jei atsiranda baimės, nerimas – pablogėja mokslo rezultatai.
Neigimas – natūrali psichologinė reakcija, nes ir tėvams pasakius, kad jo vaikui kažkas negerai, jie ima neigti aiškinamą situaciją ir sakyti, kad vaikui viskas gerai.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.„Suaugusieji turi tapti geru pavyzdžiu paaugliui. Man patinka posakis, kad paauglys nepasitiki suaugusiuoju, kuris nežino, ko nori“, – sako psichologė Rasa Slonskienė.
Amžinas tėvų-vaikų konfliktas
– Modernėjant šeimoms, bendravimo būdams ar tėvų-vaikų konfliktas aktualus ir ryškus?
– Nieko naujo čia nėra: visi buvome blogi paaugliai, visi tapome geri suaugusieji. Kodėl tai yra konfliktas, galima pažvelgti psichoanalitiškai: pažeminęs paauglį, suaugęs žmogus paaukština save, o tai paauglį skaudina. Kyla konfliktas.
Jis netiki žodžiais – žiūri, ką darai. Mes pykstame ant paauglių ir baramės, kad jie nedaro vieno ar kito dalyko, arba elgiasi netinkamai, bet mes, tėvai, mokytojai neparodome tinkamo pavyzdžio. Jis atspindi tave. Paauglys yra kaip krabas be kiauto – plikas ir rožinis – išlenda į šviesą ir nori, kad jį mylėtų, rodytų dėmesį, globotų ir saugotų.
Tėvai bijo paaugliško amžiaus vaikų, nes jaučiasi bejėgiai, nežino, kaip elgtis. Dabar tiek daug informacijos, patarimų, kaip reikia auklėti vaikus, bet jie mažai duoda naudos – tėvams būtina klausyti savo širdies.
– Skelbta, kad tėvai Lietuvoje su savo vaikais kalbasi vidutiniškai apie 7 minutes per dieną. Ar vaikai pasisako, kad jiems trūksta bendravimo šeimoje?
– Man jie sako, kad šeimoje kalbasi. Nežinau, kokios kokybės tas kalbėjimas, ar kalbamasi dėl to, kad reikia, ar dėl to, kad tėvams kalbėjimasis su vaiku teikia malonumą. Bet kokiu atveju pastebiu, kad bendravimo šeimoje yra mažai. Pasako vaikai: “ Ai, mes pripratom“, bet tai blogai – negalima priprasti prie blogos savijautos.
Vaikai išėjo gyventi į internetą
SXC.hu – Michal Zacharzewski nuotr.
– Kodėl vaikai masiškai panyra į virtualų gyvenimą, iš kurio nebenori sugrįžti į realų?
– Dažnai išgirstu: „O ką čia veikti?“ Ten jiems smagu, pasikalba, vieni kitus „laikina”, niekas nemoralizuoja.
Pagalvoju, kodėl vaikas nebenori mokytis? Todėl, kad jam nebeįdomu. Mokytojai negali pasiūlyti nieko įdomiau, negu vaikai gali rasti internete.
Kita didelė bėda – vaikai nežino, kiek galima būti internete, laiko ribos išsitrina. Kiekvienam žmogui yra svarbus savisaugos instinktas, o internete, kiekvienas jaučiasi saugus, nes mato kitus, tačiau gali išlikti nematomas.
šeimoje sudaromos sąlygos atsirasti priklausomybei nuo kompiuterio. Pati stebėjau situaciją, kai mama su kokių penkerių metų vaiku važiavo autobusu, o vaikas visą kelionę, kuri truko kelias valandas, žaidė kompiuteriu, nebuvo jokio ryšio tarp vaiko ir mamos. Tai koks ryšys bus, kai vaikui bus 15 metų?
– Ar įmanoma ištraukti vaiką iš kompiuterinės priklausomybės?
– Priklausomybė nuo interneto – nauja problema, kurios sprendimo būdų nežino ne tik tėvai, bet ir psichologai.
Buvo atvejis, kai man vienas vaikinukas po vasaros atostogų pasakojo apie nutikimus: džiaugsmingai gyrėsi, jog susirado 100 draugų socialiniame tinkle, kažkur keliavo tėvo automobiliu. Netyčia pradūrė padangą ir nežinojo, ką daryti. Paklausiau, kodėl nepaprašė padėti tų 100 draugų? Atsakė, kad nežino telefono numerių, o be to, jie visi tuo metu būtų virtualioje erdvėje.
Auga kosmopolitai
– Kalbate apie saugų prieraišumą. Kiek to jausmo turi palikti emigrantų vaikai?
– Tokie vaikai yra potencialūs psichologų klientai. Vaiko saugus prieraišumas – pamatinis biologinis jausmas, kuris susiformuoja iki trejų metų. Jei metus augino mama, kitus atidavė močiutei, paskui vėl pasiėmė ar paliko, saugumo jausmas trūkinėja. Kuo daugiau trūkių, tuo vaikas jaučiasi nesaugesnis. Nebelieka socialinių, emocinių ryšių, tai taip pat didžiulė problema, užkrauta ant vaiko pečių. Močiutė ir senelis tai ne tas pats, kas mama ir tėtis.
– Kaip patartumėte pasielgti emigruojantiems tėvams?
– Vaikams tėvų išvažiavimas yra didžiulis šokas. Netektis. Prarandamas ryšys. Paaugliai turi gerą savybę – greit prisitaiko. Todėl žymiai geriau vaiką išsivežti kartu, negu palikti.
– Kiek patriotizmo pastebite tarp paauglių?
– Viena mergina, išėjusi iš lietuvių kalbos pamokų, sakė: „Kokia po pamokos pasijuntu patriotė!“ Tačiau auga kosmopolitų karta. Kodėl? Plačios galimybės keliauti po pasaulį, mokytis, dirbti kitose šalyse. Patriotizmas ateina iš mūsų: šeimos, mokytojų, aplinkos.
Natalija KONDROTIENĖ
“šiaulių kraštas”
SXC. hu – B S K nuotr.
Papildoma informacija:
Vaikų priklausomybę nuo planšečių jau gydo psichologai
Ketverių metų vaikams išsivysto tokia stipri priklausomybė planšetiniams kompiuteriams „iPad“, kad prireikia psichologinės pagalbos.
Medikai įspėja tėvus, kurie leidžia mažiems vaikams kelias valandas per dieną žaisti su planšetiniais kompiuteriais, kad jų atžaloms gali išsivystyti priklausomybė, informuoja telegraph.co.uk.
