Švietimo ir mokslo ministerijai pakvietus pradinukus grįžti į mokyklas, kilo įvairių diskusijų ir nerimo. Beveik metus mokęsi nuotoliniu būdu, mažieji gali susidurti su grįžimo į koletyvą stresu. Visų pirma todėl, kad grįžimas bus kiek kitoks nei įprasta rugsėjo pirmoji: tėvai negalės mažųjų palydėti į klases, reikės atlikti testą.
Apie vaikų stresą ir kaip padėti mažiesiems su juo susidoroti, kalbamės su Tarptautinės Amerikos mokyklos Vilniuje (AISV) psichologe Ulde Sirtautaite.
„Turbūt kiekvienas esame jautę nerimą keisdami darbą, prisijungdami prie naujo kolektyvo. Ėjimas į naują mokyklą, naują klasę ar sugrįžimas į mokyklą po ilgos pertraukos vaikams, kaip ir mums suaugusiems, kelia nerimą, ar tikrai viskas gerai klostysis, ar pavyks prisitaikyti“, – sako U. Sirtautaitė.
Psichologės teigimu, mes, suaugusieji, jau turime patirties, kaip su stresu tvarkytis – žinome, kad jei pasikalbi apie sunkumus, užsiimi mėgstama veikla, kruopščiai suplanuoji ir pasiruoši, streso gali būti mažiau. Suaugusieji turi iki tol įgytų patirčių, kad jie buvo sėkmingi, iššūkius įveikė, ir šias patirtis jie sau primena, kad nebūtų tiek paveikti naujos situacijos. Vaikai šias patirtis dar kaupia, tad nesėkmės jiems gali reikšti jų pačių nevykėliškumą, nors toli gražu taip nėra.
Kaip atpažinti vaikų stresą?
Nors vieno būdo, kaip atpažinti stresą, nėra, artimas žmogus – mama, tėtis, mokytojas, globėjas – tikrai pastebės, kad kažkas yra kitaip – vaikas nusiminęs, neigiamai apie save kalba, arba kaip tik, daugiau pyksta, veliasi į ginčus.
Daugiausia tai priklauso nuo charakterio ypatumų. Tiek maži vaikai, tiek paaugliai gali ir pykti, ir liūdėti. Paaugliai lengviau gali išreikšti maištą, protestą, tačiau taip pat gali save nuvertinti.
„Geriausia, ką gali daryti suaugusieji – nepriimti asmeniškai ir nesakyti vaikui, kad nėra ko taip jaustis, nėra čia ko liūdėti. Ką reikėtų daryti – paklausti, išklausyti, įsigilinti. Matant, kad vaikui sunki diena, o jis tai išreiškia pykčiu, paklausti: „Matau, kad šiandien tau sunki diena, nes įprastai taip nepyksti, kas nutiko?“, – pataria psichologė.
Svarbiausia – kantrybė
Mažesni vaikai apie savo problemas noriau kalbasi su suaugusiais, todėl lengviau sužinoti, ką jie išgyvena. O su paaugliais gali prireikti kantrybės – pavyzdžiui, pradžioje tik pasakyti, kad matome, jog jiems sunki diena, ir jei jie norės pasidalinti, esame pasiruošę juos išklausyti.
Jeigu vaikas ar paauglys jau pradeda dalintis problemomis, svarbu nenuvertinti jų jausmų, nesiginčyti su jų patyrimu, nesakyti „tai ko tu čia pergyveni“ ar „tai pats kaltas, kad taip išėjo“. Taip tik parodysime, kad nesame labai geri partneriai rūpesčių sprendimui ir jie ieškos ko nors kito pasikalbėjimui arba laikys sunkumus savyje.
AISV psichologė Uldė Sirtautaitė
„Priėmę vaiko jausmus, pripažinę, kad tikrai galima taip jaustis susidūrus su jų iššūkiu, ir pakvietę kartu paieškoti, kaip galima situaciją spręsti, stiprinsime ryšį ir dažniau būsime įleidžiami į vaikų asmeninį gyvenimą“, – pataria psichologė.
Laikas nedarant nieko – itin svarbus
Šiuolaikiniame pasaulyje esame pamiršę, kaip gera kartais tiesiog nieko nedaryti. Visą laiką stengiamės užpildyti darbais, būreliais, užsiėmimais ir galų gale vien ir nuo to galime pervargti. Tiesa, dabar, pandemijos akivaizdoje, esame priversti ieškoti naujų būdų būti, ir šiuo aspektu tai gali būti naudinga patirtis.
„Atsimenu, klausiau vienos Zen budistų vienuolės, koks jos patarimas būtų šiuolaikiniam žmogui, ir ji sakė, jog reikėtų stengtis viską, ką darai, daryti 100 procentų. Jei plauname indus, tai 100 procentų plauname indus, negalvojame apie darbus, rūpesčius, planus. Tik tada įsižeminame, susitinkame su savo jausmais, pojūčiais, kurie iškyla dabartyje. Iš to kyla jausmas, kad gyvename visaavertį gyvenimą“, – sako U. Sirtautaitė.
Psichologė priduria, kad vaikai tą moka geriau nei suaugusieji, todėl galime iš jų mokytis įsijautimo žaidžiant, maudantis jūroje, kepant keksiukus ir kitose situacijose.
Judėjimas
Per karantiną vienas pagrindinių būdų vaikams susitikti su draugais, jų „išėjimas į kiemą” buvo kompiuteriniai žaidimai. Jie įtraukia, todėl nesunku pamiršti nerimą keliančius dalykus. Visgi jei tai tampa pagrindiniu ar gal net vieninteliu susitvarkymo su neigiamomis emocijomis būdu, gali vystytis priklausomybė – vaikas ar paauglys gali nustoti matyti prasmę visose veiklose, nesusijusiose su kompiuteriniais žaidimais.
Reikėtų padėti tokiems vaikams rasti ir kitokių laiko leidimo būdų, kitokių dalykų, kurie padėtų jiems išgyventi teigiamas emocijas. Jei matyti, kad sunku tai padaryti vieniems, tėvai visuomet gali kreiptis į vaikų psichologą ir pasitarti, ką reikėtų daryti.
Vis dėlto šiuo metu, kai daugelio darbas, mokslai, būreliai vyksta prie kompiuterio, ir vaikai, ir suaugusieji mažiau juda, todėl svarbu rasti laiko fizinei veiklai.
„Esant fizinės veiklos stokai, galime jausti, kad turime mažai energijos, ir tada atsiduriame užburtame rate – jaučiamės per pavargę daryti ką nors aktyvaus, nors energijos įgytume būtent iš aktyvumo. Aktyvios veiklos lauke ir judrūs žaidimai viduje dabar labai į naudą“, – vardija psichologė.
Visą dieną kartu, tačiau meilės baterijos – tuščios
Karantinas į šeimas atnešė ir dar vieną paradoksalią situaciją: atrodo, visą dieną esame kartu, tačiau jaučiamės vieniši.
U. Sirtautaitei ši situacija pažįstama: vaikams, ypač mažesniems, laikas kartu su tėvais labai reikšmingas – gaudami dėmesio jie jaučiasi svarbūs ir mylimi. Laiką su tėvais galima įsivaizduoti kaip vaikų baterijos įkrovimą – kai ji pilna, vaikai noriai ir drąsiai eina ir tyrinėja pasaulį, o jei tuščia, jie linkę geriau pabūti šalia tėvų, nes pasaulis gali atrodyti nejauki vieta.
Deja, tai, kad buvote tame pačiame bute, kiekvienas prie savo kompiuterio ar kartu darėte mokyklos užduotis, nėra šios baterijos pildymas.
„Mokytis, kaip leisti laiką su savimi, vaikams naudinga, jie išmoksta, kaip linksminti save patiems. Tačiau mokytis, kaip tą daryti, jie gali iš tėvų pavyzdžio. Pavyzdžiui, jei vienas tėvų su vaiku kartas nuo karto kepa kokį skanumyną, vaikas gali užsinorėti ir savarankiškai ką nors iškepti. Arba jei tėvai su vaikais daro kvėpavimo pratimus vakarais, galima paskatinti vaikus jais užsiimti visada, kai norisi atsipalaiduoti“, – vardija psichologė.
Jei trūksta idėjų, paklauskite vaikų
Kas yra tos veiklos su vaiku, kurios padėtų dorotis su stresu ir būtų smagios visai šeimai? Siūlome keletą pačių vaikų idėjų, kurias Tarptautinės Amerikos mokyklos Vilniuje (AISV) mokiniai užrašė specialioje, savo sukurtoje laimės knygoje „Happiness book“.
- Žiūrėti filmą ir žaisti su šeima (Capucine, 4 klasė);
- Išgerti puodelį kakavos dviese su mama, kai visi broliai ir sesės dar miega (Matvey, 5 klasė);
- Ragauti močiutės maistą (Piotr, 5 klasė);
- Pasivaikščioti su šeima (Linda, 5 klasė);
- Turėti laisvo laiko ir veikti ką tik noriu (Class, 5 klasė);
- Matyti šeimos narių šypsenas (Alesia, 5 klasė);
- Pabusti šeštadienio rytą (Gretė, 6 klasė).
„Jeigu pavyktų kartu su vaikais veikti veiklų, kuriose vaikams ir veiklai skirtume visą savo dėmesį, tai padėtų tiek tėvams, tiek vaikams atsiriboti nuo rūpesčių ir stresą keliančių dalykų, ir abiems pusėms pailsėjus namie būtų tikrai daugiau atsipalaidavimo ir mažiau streso“, – reziumuoja psichologė.
Pexels.com/Gustavo Fring nuotr.
