Yra ir dar vienas rodmuo – Lietuvos tėvai su vaikais bendrauja tik septynias minutes per parą. Apie tai Kelmėje vykusioje mokslinėje praktinėje konferencijoje kalbėjo VšĮ EOS grupės psichologas Evaldas Karmaza.
Jaunimo laimė
Psichologas Evaldas Karmaza siūlė atlikti tokį eksperimentą. Leisti jaunimo būreliui nusipirkti penkis dalykus, kurie jiems suteiktų laimės. Ir ką jie pirks? Traškučių, alkoholio, kokakolos, mineralinio vandens ir picos. Tuomet važiuos kur nors į sodą ir linksminsis be suaugusiųjų priežiūros. Juoksis, kai girtos mergaitės šoks nuogos, o berniukai vems. Tokie vaizdiniai jaunimo sąmonėje susiję su laime.
Suaugę, norėdami vaikui padėti užaugti, turėtų išmokyti jį rinktis sveikatą, sveiką gyvenimo būdą. Tačiau ne prievarta, o ugdant sąmoningumą.
Galim versti vaiką valgyti sriubą. Kol žiūrėsim, valgys, nusisuksim – nustos. Džiaugiamės, kad mokyklose dabar pagerėjo maisto racionas. Vaikams duodama daugiau vaisių, daržovių. „Bet kaip sustiprėja šalia mokyklų esančios kebabinės!“ – iš tokios saviapgaulės juokiasi psichologas.
Pateikia ir daugiau saviapgaulės pavyzdžių. Dabar madinga užsiauginti tūkstantmečio vaiką. Tėvai jau nuo darželio vaiką varo į visokiausius būrelius, kad jis kuo daugiau žinotų. Paskui ieško prestižinės gimnazijos. Bet ar nuo to vaikai laimingesni? Ir ar žinojimas tikrai prideda daug proto ir intelekto? Juk kartais paprastas kaimo žmogus turi daugiau išminties už mokslų daktarą.
Išreikšti jausmus
Kita mada – turėti kelis šimtus feisbukinių draugų. Bet ką duoda toks pulkas draugų asmenybės socialiniam vystymuisi? Geriau vaikas turėtų kelis, bet gerus draugus, su kuriais bendrautų ne tik virtualioje erdvėje.
„Teko dirbti pakaitiniu tėčiu, padėti šeimoms, auginančioms neįgalius vaikus. Įgijau įdomios patirties. Neįgalus vaikas žiūri į dangų, džiaugiasi ir man liepia žiūrėti. Vadinasi, jis mato tai, ko nemato sveikieji. Jis labiau moka džiaugtis už sveikuosius. Nes jis nesigėdija parodyti jausmus. Vaikai kalbina tėvus jausmų kalba. Tik suaugusieji kartais nemoka tuo pačiu atsakyti. Nemoka išreikšti jausmų. Todėl pagalbos kreipiasi į stikliuką.“
Panašūs dalykai kartais nutinka ir tarp sutuoktinių. Šalia esantis žmogus gali būti labai protingas, bet neturėti jausmų.
Freeimages- B S K nuotr.
Moralė auga iš lėto
Kontaktas su vaiku ir visos šeimos tarpusavo bendravimas kartais esti nevisavertis, nes etika, moralė ir religija eina skirtingais keliais.
Dabar klesti pati žemiausia moralės forma: jeigu manęs nenubaudė teismas, vadinasi, esu nekaltas, nieko blogo nepadariau. Tokioje terpėje tėvai vienas kitą vadina ne švelniais, mažybiniais vardais, o gyvūnų pavadinimais, o vaikas auga tironas. Auga nauja vaikų – tironų karta, kuri nežinos net ko norėti, nes tėvai neriasi iš kailio, kad patenkintų kiekvieną jų norą. Tokių vaikų moralė neauga, stovi vietoje.
Moralės augimui didžiausios įtakos turi vaiko ryšys su tėvais. Kodėl dažniausia nusikalsta Vaikų namų vaikai? Jie auga tarp daugybės svetimų žmonių. Prie nieko neprisiriša.
Nusišalinęs bendravimas
Doroje šeimoje augantis vaikas jaučia prieraišumą, kontaktą su žmogumi, su kuriuo jis gali jaustis saugus. Kartais jis gali jaustis saugus net šalia geriančio tėvo. Ypač jei tas tėvas pripažįsta, kad yra netobulas, prašo neimti pavyzdžio iš jo.
Tačiau yra daug darbščių ir tvarkingų šeimų, kuriose nėra kontakto. Vaikai tėvus piešia tradiciškai: mama – virtuvėje, tėtis – prie televizoriaus. Vaikas nori pasipasakoti. Sako:”Tėti, aš neisiu į mokyklą. Mane ten užkniso.“ O tėvas atsako: „Tai ir neik“. Baisiausia, kad taip atsako labai daug tėvų. O vaikas nemoka kitokiu būdu prašyti pagalbos. Nerasdami ryšio su tėvais, vaikai juos priskiria prie baldų, bankomato, aptarnaujančio roboto.
Tradiciniai tėvų klausimai tikrai primena robotą: „Pamokas padarei?“, „Ar valgei?“, „Kur buvai?“, „Kiek gavai?“
Psichologas tai vadina „nusišalinusiu bendravimu“, kai fiziškai žmonės kartu, tačiau tarp jų nėra ryšio arba tas ryšys trūkinėja.
„Dabar kuriama ne šeimos gerovė, o kiekvieno jos nario gerovė. Kiekvienam atskiras kambarys, atskiras televizorius. Dvasinio psichologinio ryšio nėra, – pastebi E.Karmaza. – Tai spąstai.“
Vietoj emocijų – emotikonas
Suaugusieji negyvena, o nuolatos tvarkosi gyvenimą. Išvažiuoja penkeriems metams į Airiją. Vaikui sako, palauk. Sugrįšiu, o tada tai pagyvensime.
O vaikai bejėgiškai ieško su kuo bendrauti. Nuolat žiūri internete, kas parašė. O parašymai – labai primityvūs: „Ką tu?“ Paskui šypsenėlės, gėlytės, lašeliai…
Tai emocijų pakaitalas. Psichologas jį vadina emotikonu.
Tas pats ir su telefonų žinutėmis. Vaikai net miega su mobiliaisiais telefonais. Antrą valandą nakties kas nors parašo: „Miegi?“ Atsakymas: „Ne. Ko nori?“
Freeimages – Ayhan YILDIZ nuotr.
„Nebeliko gražaus literatūrinio teksto. Dviejų žodžių sakiniai. Trumpiniai. Jaunimas susitinka. Stovi ir linguoja. Nežino, ką kalbėti. Nebent apie internetą. Dingo internetas – tragedija. Tuo sumaniai pasinaudoja telekomunikacijų bendrovės. Siūlo 10 tūkstančių nemokamų SMS. Lietuvos vaikai jų parašo daugiausia pasaulyje. Daugiau ir už japonus,“ – pasakojo E.Karmaza.
Daugėja investicijų į šeimos santykius
Ne visi tėvai pasiduoda naujoms madoms ir natūralų ryšį bandančioms pakeisti elekroninėms priemonėms.
Psichologas pastebi ir kitą tendenciją. Jaunos šeimos vis dažniau investuoja į šeimos santykius ir psichologinę gerovę.
Mieste vis daugiau tėčių gali pamatyti stumiant vežimėlį. Tėčiai sugrįžta į šeimą.
Tačiau santykiuose su vaikais daroma dar nemažai klaidų. Neretai vyrauja autoritarinis bendravimas su vaiku. Tėvas išjungia kompiuterį, moralizuoja, verčia vaiką nuolat tobulėti, grasina, gėdina. Požiūris, kad vaikas turi žinoti savo vietą Lietuvoje įsišaknijęs nuo senų laikų. Toks standartas ilgai gyvavo ir tebegyvuoja iki šiol.
„Toks auklėjimas išaugina stiprius tarnus, bet ne asmenybes, – sako psichologas. – Vaikas įgyja identiškumo problemų. Jam nuolat reikia instruktoriaus. Dukros teka ne už mylimo vyro, o už instruktoriaus. Kontaktas per paklusimą vadinamas nuodingąja pedagogika.“
Vaikui nuolat peršamas gėdos, kaltės jausmas. Jis taip ir užauga neišgirdęs nė vieno tėvų pagyrimo, nesužinojęs, kad tėvai juo didžiuojasi. Jaučiasi nevykėliu, turi nevisavertiškumo kompleksą.
Kitas kraštutinumas – nuolankusis auklėjimas, kai vaikas laikomas centrine figūra, o tėvai – tik aptarnaujantis personalas.
E.Karmaza pabrėžė, jog geriausias auklėjimo būdas, kai tėvai auklėja vaiką savo autoritetu.
Regina MUSNECKIENĖ
“Šiaulių kraštas”
Freeimages – Asif Akbar nuotr.
