Keliate labai skaudžią ir aktualią problemą. Klausimas, kodėl paaugliai pradeda vartoti narkotikus ir ką galima padaryti, kad jie būtų apsaugoti nuo kvaišalų, rūpi pedagogams, teisėsaugininkams, o labiausiai — tėvams. Jei galima būtų vienareikšmiškais atsakyti į šį klausimą, gal problema jau būtų išspręsta, deja… Narkotikai yra labai pelninga prekė, ir visada bus žmonių, norinčių juos įsiūlyti potencialiam vartotojui — paaugliui.
Paklausę pačių paauglių, kurie jau yra išbandę narkotikus, kodėl jie tai darė, priežasčių išgirstume pačių įvairiausių. Pavyzdžiui, “todėl, kad smalsu„ , “daugelis taip daro„ , “norisi viską išbandyti„ , ir panašiai. Jaunuoliai gali atsakyti tik tiek, kiek patiems jų motyvai yra žinomi ar įsisąmoninti. Kiti motyvai gali būti nevisiškai įsisąmoninti. Iš jų paminėtini tokie, kaip dėmesio ir meilės siekimas, protestas prieš suaugusių santykius su jais, noras įsitvirtinti tarp bendraamžių.
Dažnai galvojama, kad narkotikus dažniau vartoja vadinamųjų asocialių šeimų vaikai, tačiau tai nėra tiesa. Pasiturinčių ir net labai turtingų tėvų vaikai yra tokioje pat grėsmėje.
Kai tėvai yra labai užsiėmę, daug dirba, didžiąją laiko dalį skirdami verslui, karjerai ar politikai, jie nebegali pakankamai laiko ir dėmesio skirti savo vaikams. Taip pat, kaip Jūsų giminaičiai, sukrėsti, ištikti šoko, jie klausia savęs ir vaiko, ko gi pastarajam trūko?
Iš tiesų dažniausiai netrūksta nieko: kompiuteriai, audioaparatūra, madingi rūbai, motociklai ar automobiliai, įvairios pramogos… Visa tai tėvai duoda vaikams kaip savo meilės simbolinę išraišką, nuoširdžiai norėdami, kad vaikas būtų laimingas ir džiaugtųsi gyvenimu.
Deja, žmogiško ryšio, kuris ypač svarbus augančiam vaikui, jokie daiktai pakeisti negali. Kas sudaro tą ryšį? Tai ir bendra veikla, ir atviras pokalbis, bendravimas, ir galimybė vaikui pasijusti, kad jis yra svarbus, kad tai, apie ką jis kalba ir galvoja, nėra “nesąmonės„ , “menkniekiai„ ar dar kažkas, visiškai nevertas dėmesio.
Labai svarbu, kad vaikai galėtų su tėvais kalbėtis apie viską, nebijotų klausti ir pasipasakoti apie tai, kas jų gyvenime vyksta. Tokiu atveju jie gali būti pasiruošę situacijoms, kuriose kas nors pasiūlys jiems pabandyti “žolytės„ ar “ratų„ (tablečių).
Reikia pakankamai anksti su vaiku pradėti kalbėti apie galimus pavojus, į kuriuos gali vilioti bendraamžiai ar vyresni, ir būtinai tokia kalba, kokią jis gali suprasti. Vaikui gali būti smalsu, ką jaučia vartojantieji narkotikus, ar jie gali pagyti, ir panašiai. Kad atsakytume į tokius klausimus, turime patys jais pasidomėti. Vaiko patyrimas, kad jis gali su tėvais kalbėtis net apie tokius dalykus„ , yra labai svarbi vidinė atrama galimų grėsmių situacijoje.
Dr. Viktorija Vaišvilaitė, psichologė psichoterapeutė
“Šiaulių kraštas”
