Kol kas apie tai kalbėjau tik su savo mama, nes mes kaip geriausios draugės. Ji labai sureagavo, apsiverkė, sako, kad aš kartoju jos klaidas ir perduosiu jas savo dukrai. Tas pokalbis sujaukė mano mintis, pradėjau ieškoti panašumų, bet randu daugiau skirtumų.
Tiesa, aš pati augau be tėvo, nes jis pametė mamą, kai man buvo tik metukai, ir mama augino mane viena, gaudama tik ubagškus alimentus kas mėnesį. Tėvo aš faktiškai nemačiau, bet jo man ir netrūko. Dabar kiti laikai, daugybė vaikų auga nepilnose šeimose, be to, aš žinau, kad draugas bendraus su dukra, juk mūsų skyrybos nereiškia, kad jie turi išsiskirti. O gal aš vis dėlto klystu?„
Dėkoju Jums už laišką, už tai, kad su manimi ir laikraščio skaitytojais dalijatės savo mintimis ir abejonėmis. Suprantu, kad mintis apie išsiskyrimą su draugu, dukros tėvu, Jums bręsta jau senokai. Kartu su ta mintimi kyla ir abejonės. Jų pati neįvardinate, bet juk turbūt ne šiaip sau kalbėjotės su mama, kuri Jums yra kaip geriausia draugė. Juk su sau svarbiais žmonėmis kalbamės, prieš priimdami svarbius sprendimus, kai nesame tikri dėl jų teisingumo, kai norime patvirtinimo, pritarimo, palaikymo.
Jūsų mama pasakė tai, kas Jums „sujaukė mintis“. Mintys dažniausiai susijaukia dėl kilusių emocijų. Norėčiau paklausti, ką pajutote, kai mama Jums pasakė “brangioji, kartoji mano klaidas ir liūdniausia, kad tai gali ištikti ir tavo dukrą…“ ar kažką panašaus. Pyktį, baimę? Puikiai suprantu, kad tuos jausmus gali būti sunku atpažinti. Gal net atrodo, kad iš viso nieko nejaučiate dėl tokios mamos pozicijos, tik nenorite, kad mama lygintų savo ir Jūsų gyvenimus, o juo labiau pranašautų kažką panašaus Jūsų dukrai. Gali būti. Net jei ir nesigilintume į jausmus, toks nenoras, arba, performulavus, noras gyventi kitaip, nei gyveno mama, turi kažkokį pagrindą.
Remdamasi tuo, ką Jūs pati rašote, aš galiu tik kelti hipotezes, su kuriomis Jūs sutiksite arba ne. Visai gali būti, kad mano samprotavimai dar daugiau sujauks Jūsų mintis.
Taigi, jei grįžtume prie Jūsų noro gyventi kitaip, nei mama, man atrodo, jog už jo slypi Jūsų vaikiškos patirtys. Tai, kad mama gaudavo „ubagiškus“ alimentus, kažkaip palietė ir Jus. Negalėjo nepaliesti. Gal matėte nuolat pavargusią ir judviejų pragyvenimu susirūpinusią mamą, gal jautėtės išsiskirianti iš bendraamžių savo apranga, gal dar kažkaip. Su tokiomis nemaloniomis patirtimis nėra lengva gyventi, todėl mūsų pasąmonė turi įrankius joms sudoroti. Vienas iš jų — neigti psichologinį skausmą: man visai neskauda, aš visai nenoriu to, ko neturiu.
Sutinku, kad dabar daug vaikų gyvena nepilnose šeimose. Deja, tai rodo statistika. Tikėkimės, kad Jūsų dukros jau niekas neužgaulios dėl to, kad jos tėtis ir mama gyvena atskirai, kad ji galės su tėčiu susitikti kas antrą savaitgalį ar dažniau ir kad ji patirs kitus civilizuotų skyrybų privalumus. Aš tik noriu atkreipti dėmesį į Jūsų laiške gana ryškią poziciją, kad vyras šeimoje ir dukros auklėjime nėra svarbus: Jūs priimate sprendimus, Jūs ruošiatės viena pati išlaikyti dukrą. Savo patirtyje neturėdama moters ir vyro bendradarbiavimo santykių modelio, sunkiai galite tokius santykius kurti dabartyje, žiūrėti į šalia esantį vyrą kaip į partnerį. Tada nei jausmo, nei geismo gali nelikti.
O tėvo buvimo šeimoje svarbą rodo naujausi tyrimai, atskleidę, kad be tėvo augančios mergaitės anksčiau bręsta fiziškai, anksčiau pradeda lytinį gyvenimą su visomis to pasekmėmis. Kokie mechanizmai čia veikia, kol kas neaišku, bet pats faktas vertas pamąstymo, prieš priimant sprendimą dėl Jūsų šeimos ateities.
Dr. Viktorija VAIšVILAITĖ,
psichologė psichoterapeutė
“šiaulių kraštas”
