Dukra labai įsiskaudinusi, jog iš jos padarė nusikaltėlę, tvirtina, jog patys mokytojai nesilaiko principų, kurių reikalauja iš mokinių. Tiesą sakant, ir aš taip manau, kad taisyklės visiems turi būti vienodos. Bet blogiausia, kad dukra nebenori toje mokykloje mokytis. Liko tik pusantrų metų, ir keltis į kitą mokyklą man atrodo neprotinga, bet nerandu argumentų, kaip ją atkalbėti nuo tos minties. Gal galėtumėte ką nors patarti?“
Dėkoju Jums už laišką. Suprantu Jūsų rūpestį dėl dukros. Aprašytoji situacija tikrai nemaloni ir nelengva. Iš to, kiek užsimenate apie dukros padėtį, suprantu, kad ji yra devintokė ar vienuoliktokė, taigi, bebaigianti mokyklą, kurioje mokėsi, ko gero, ne vienerius metus. Nežinau, ar iki šiol Jūsų dukra jautėsi pakankamai suprasta, ar neteisybės jausmas su buvimu mokykloje jai siejosi ir anksčiau. Aišku tiek, kad dabar situacija tokia bloga, jog Jūsų dukra mato vienintelį sprendimą — išeiti iš tos mokyklos.
Nežinau, dėl ko kilo konfliktas tarp Jūsų dukros ir mokytojos. Jūs manote, kad dukra pažeidė kažkokias taisykles ar nusistovėjusias elgesio normas. Ko gero, tiesiai jai tai ir pasakėte, kai kalbėjotės apie tai su ja?
Paaugliams, kaip ir Jūs pati žinote, būdinga tikrinti taisykles, bandyti jas paklibinti, priešinantis ir įkyriai klausinėjant „o kodėl?“ Jiems norisi išsikovoti daugiau laisvės ir turėti jos tiek pat, kiek, jų akimis, turi suaugusieji.
Negaudami jos arba susilaukdami priminimo apie pareigas, paaugliai pyksta, piktinasi, protestuoja. Tuo jie dažnai kelia atsakomąjį suaugusių pyktį, pasireiškiantį represyviais draudimais, per stipriomis nepamatuotomis reakcijomis.
Neretai jaučiamės paauglio lyg išprovokuoti, kai imame elgtis sau nelabai įprastai — pakeliame balsą, imame grasinti jam ar net nesuvaldome rankų. Gali būti, kad pedagogai kaip tik įsitraukė į tokį jėgos žaidimą su Jūsų dukra. Tai rašydama, anaiptol nenoriu jų teisinti, tik bandau suprasti.
Paaugliai ypatingai jautrūs teisybės-neteisybės, lygybės-nelygybės temoms. Gyventi realiame, tikroviškame pasaulyje reiškia gyventi pasaulyje, kuriame absoliučios lygybės nėra, ir teisybės visada yra mažiau, nei norisi.
Jeigu savo dėmesį sutelktume tik ties tuo, kas vyksta neteisingai ir „ne taip, kaip turėtų būti“, turėtume progą piktintis iki nukritimo. Būti suaugusiu reiškia gyventi realiame pasaulyje, kelti sau realistiškus tikslus ir sugebėti toleruoti nusivylimą bei pyktį, kai tie tikslai nėra pasiekiami.
Trepsėti kojomis, kristi ant grindų ir šaukti, trenkti durimis ir išeiti yra vaikiška reakcija. Jūsų dukra kaip tik taip ir ketina elgtis, nematydama kitos išeities. Jai tai yra būdas pasakyti mokytojams „jūs neteisūs, aš nesutinku su jumis“. Jos pasipiktinimas toks didelis, kad kitaip jai atrodo neįmanoma jį išreikšti.
Pabandykite atsistoti į dukros vietą. Ko Jums šioje situacijoje labiausiai norėtųsi? Man, tiesa sakant, norėtųsi, kad kas nors suprastų mane, mano jausmus. Iš to, ką Jūs rašote, atrodo, kad dukrą suprantate, netgi tapatinatės su ja. Tuo pačiu nepritariate tam, ką ji ruošiasi daryti, orientuodamasi į savo jausmą.
Manau, kad dukrai galite padėti, parodydama skirtumą tarp jausmo ir veiksmo. Priimdama jos jausmus, galite su ja kalbėtis apie tinkamas ir netinkamas, konstruktyvias ir destruktyvias išraiškas. Būtų gerai, jei pati dukra imtųsi svarstyti ir kartu su Jumis ieškoti alternatyvų savo dabartiniam sprendimui.
Dr. Viktorija Vaišvilaitė, psichologė psichoterapeutė
“Šiaulių kraštas”
