Mokykla mums visiems tarsi armija: sunkūs brendimo metai, mokslai. Būtent mokykloje pirmą kartą susiduriama su neteisybe. Ne todėl, kad mokykla būtų pavojinga ir kenksminga, o todėl, kad taip sutvarkytas pasaulis ir tokie esame mes: suvokimo, kas mus supa, laikas sutampa su mokymosi metais. Yra žmonių, kurie net suaugę nemėgsta prisiminti tų laikų. Jie nori juos pamiršti amžinai.
Dažniausiai tai žmonės, kurie jau vaikystėje skyrėsi iš kitų, netilpo į rėmus, o elgesys iš karto leido priskirti juos nestandartinių kategorijai. Tokių nemėgsta mokytojai, tokius užgaulioja bendraamžiai. Jau mokykloje pradeda pasiteisinti senolių išmintis, kad maži vaikai – maži vargai, dideli vaikai – dideli vargai.
Pradinėse klasėse mokytojai su mažyliais dar terliojasi, tikisi, kad po metų kelerių jie taps kaip visi. Ir vaikai su savo nestandartiniais bendraamžiais dar elgiasi ne itin žiauriai. Viskas pasikeičia maždaug penktoje klasėje. Jei probleminis vaikas nepradedamas kvalifikuotai adaptuoti prie aplinkos, bėdos kasmet didėja ir tampa lavina.
Devynmetis berniukas buvo ilgai lauktas ir vienturtis vaikas. Augo geras, judrus. Bet vos pradėjo eiti į mokyklą, džiaugsmą šeimoje pakeitė liūdesys ir suglumimas. Tėvai pavargo nuo nuolatinių kvietimų pas auklėtoją. Mokytojai kone kasdien skundėsi, kad berniukas neatidus, blogai mokosi. Tėvai nusprendė samdyti korepetitorius. Tačiau bėdos tai neišsprendžia: mokykloje mokytojai, namie mokytojai, nė kur dėtis. Skirtumas gal tik tas, kad ateinantieji į namus nerašo dvejetų – bet jiems reikia mokėti…
Papildomam mokslui skirtos valandos ne visada duoda rezultatų, ypač jei vaikas nestandartinis. Visas nesėkmes priskirdami tinginystei ir nenorėjimui susikaupti, tėvai nesusimąsto, kad vaikai skirtingi, o turi mokytis pagal bendrą sistemą. Be to, ne visada suvokiama, kas yra liga, o kas sveikata.
Tarkime, pasakymai “funkcinis smegenų veiklos sutrikimas”, “vystymosi atsilikimas”, “neurozė”, “nervinis išsekimas” verčia galvoti apie beviltiškai sergančius žmones. Tokios diagnozės niekas nenori savo artimiesiems.
Dabar vis daugėja pradinukų, kurių psichologinis ir kalbos vystymasis sulėtėjęs. Pagrindinės priežastys – arba organinės centrinės nervų sistemos ligos, arba psichomotorinio ir kalbos vystymosi sulėtėjimas. Tai gali būti ir funkcinis galvos smegenų nesubrendimas, dėl kurio ne visos smegenų dalys dirba visa jėga. Pradėjęs mokytis toks vaikas negalės taisyklingai rašyti, nes jo kalba vystosi ne taip, kaip turėtų.
Disleksijos ir disgrafijos neišgydys jokie korepetitoriai. Reikia vaiką laiku parodyti neuropsichologui arba logopedui. Kuo anksčiau, tuo geriau. Geriausių rezultatų pasiekiama dirbant su 10-12 metų vaikais.
Be to, tokie vaikai turi ir sveikatos sutrikimų – juos kankina neurozės, nervinis išsekimas, alergijos. Suaugusieji linkę manyti, kad mokykla ir šeima – vienos visumos dalys. Vaikui tai du priešingi pasauliai, keliantys vidinį konfliktą. Jis savaip teisus: namie jį supranta ir užjaučia, mokykloje, net pačioje geriausioje, jis – tik vienas iš daugelio, bandantis prisitaikyti prie kitokio tempo, reikalavimų. Pasikeičia net tokio vaiko elgesys. Kad ir koks mažas būtų, jis supranta esąs kitoks nei visi.
Gerai, kai pradinėse klasėse iš jo, tarkime, mikčiojančio, bendraklasiai tik pasijuokia ar nepiktai pamėgdžioja. Nekaltos pašaipos tampa žiauresnės vaikams augant. Tada jau juokiamasi vien išgirdus, kad “mikčius” kviečiamas prie lentos atsakinėti, o pamoka virsta bendru pasismaginimu vaipantis, kai mokytojas nemato, rodant grimasas ar kikenant. Per pertraukas gyvai aptariamas didysis įvykis. Sutikite – klasės juokdariu būti nėra malonu. Tampama žiauriu, bet tas žiaurumas išgiežiamas ant kitų, silpnesnių, dažniausiai niekuo dėtų.
Padėti vaikui susigyventi su mokyklos realybe įmanoma, bet ne visada lengva. Labai daug kas priklauso nuo tėvų ir jų sugebėjimo atsikratyti kadaise įdiegto stereotipo, kad jei tu ne toks, kaip kiti, tai blogai. O kartais priežastys būna pačios banaliausios: vaikas pradėjo blogiau matyti, akinukų nešioti nenori, pasisakyti gėda, bet kas parašyta lentoje, nemato. Iš čia – nepažangumas, neurozės – ir įsirieda ratas. O jį sustabdyti reikia laiko ir pastangų.
Parengė Liepa EGLINSKYTĖ
“Panevėžio balsas”
