– Teigiama, kad tik kas dešimtas vaikas į mokyklą ateina sveikas. Atrodytų, padėtis – tragiška?
– Negalėčiau sakyti, kad situacija labai prastėja. Tačiau, kad ji negerėja – faktas. Ir vien tai jau turėtų versti susirūpinti. Atrodo, kad gyvenimas ir sąlygos gerėja, tačiau sveikata – ne. Turime daug nesveikų vaikų, bet visais laikais ši problema buvo.
Ryškiausios dabar regimos tendencijos – stipriai daugėja akių ligomis sergančių vaikų, tam nemažai įtakos turi naujosios technologijos. Tiek pasaulyje, tiek mūsų šalyje plinta įvairios alerginės ligos. Svarbią vietą užima ir ortopedinės problemos, tačiau čia nėra stebimas drastiškas blogėjimas. Vis mažiau judama, dėl to pamažu daugėja nutukusiųjų.
“Lietuvos sveikata” nuotr. Lietuvos vaikų gastroenterologų ir mitybos draugijos pirmininkas doc. dr. V.Urbonas
– Nutukimas jau prilyginamas epidemijai, per dvidešimt metų antsvorio turinčių vaikų ir paauglių padaugėjo tris kartus. Ar tai tik dėl judėjimo stokos?
– Neabejotinai didžiausią reikšmę turi maistas, tik po to – judėjimas. Nutukimas – tai nėra tik svorio padidėjimas, bet padidėjęs riebalų kiekis organizme. Tai skatina daugelį ligų. Ypač dėl to daugėja antrojo tipo diabetu sergančių vaikų.
Opi dėl nutukimo kylanti bėda – patyčios. Jos stipriau vaiką žeidžia nei fizinis skausmas. Atsiranda depresija, nenoras eiti į mokyklą, psichosomatiniai skausmai, kurie ilgainiui gali tapti tikrais.
– Daugėja virškinimo sistemos ligų, kurios anksčiau laikytos retomis, pavyzdžiui, celiakija. Kiek jos paliečia mūsų vaikus?
– Pasaulyje dabar stebima celiakijos banga. Nauja Vakarų visuomenės rykštė – opinis kolitas, Krono liga. Tačiau galima pasidžiaugti, kad šios epidemijos kol kas aplenkia Lietuvą, fiksuojami tik pavieniai atvejai.
Atlikome nemažą epidemiologinį tyrimą, kurio metu ištyrėme tūkstantį penkis šimtus vaikų. Tik dviem iš jų nustatėme celiakiją. Vadinasi, vienam iš 750. O kitose Europos šalyse ši liga nustatoma vienam iš 100 vaikų.
Apskritai žiūrint į visas vaikų ligas, natūralu, kad vyrauja infekcinės, kvėpavimo takų virusinės ligos. Tačiau virškinamojo trakto problemos kartu su infekcinėmis žarnyno ligomis, įtraukiant ir mitybos problemas, atsiduria antroje vietoje. Nepasakyčiau, kad gastroenterologinių ligų daugėja. Daugėja blogai valgančių vaikų, maisto alergijų.
Pixabay.com/condesign nuotr.
– Dabar tėvai, vaikydamiesi įvairių dietų, savo valgymo įpročius primeta ir atžaloms. Kur čia slypi pavojai?
– Dietos reikšmė sveikatai – didžiulė. Tačiau nė vienas žmogus pasaulyje, net gydytojas, nežino ir negali nurodyti, kokia dieta yra sveikiausia. Medikas, remdamasis mokslu, gali tik rekomenduoti. O kiekvienas žmogus renkasi: kas jam skanu, o kas – ne. Bet kuriuo atveju kraštutinumai nėra gerai – negali būti nei vien mėsavalgiu, nei vegetaru. Reikia laikytis vidurio ir visko valgyti saikingai. Kai organizmas gauna įvairaus maisto, pats reguliuoja, kiek ir ko jam reikia iš gaunamo produkto įsisavinti.
Vaikams nėra draudžiamas vegetarizmas, bet nerekomenduojamas. Jei tėvai laikosi tokių įpročių, patariame dažniau vaikams atlikti tyrimus, kad galima būtų įvertinti, ar nesiformuoja mažakraujystė, ar netrūksta cinko ir kt. Tačiau veganizmas yra griežtai nerekomenduojamas, nes gali atsirasti žymiai daugiau problemų. Suaugę dažnai užmiršta, kad augančio vaiko maistinių medžiagų poreikis yra kitoks. Taip pat vaikui nereikėtų kišti prasto maisto, versti valgyti, jei jis tuo metu nenori.
– Minėjote šiuolaikines technologijas, jos, matyt, nemažai įtakos turi ir psichinei vaikų sveikatai?
– Tikrai taip. Šiandien gyvenimo intensyvumas didžiulis – patiriama daug streso, tiek vaiko, tiek suaugusiojo psichika yra stipriai apkraunama nesibaigiančiu informacijos srautu, atsirado priklausomybė nuo kompiuterio, kompiuterinių žaidimų. Anksčiau bent didesnis fizinis krūvis „nuimdavo“ psichinę įtampą.
Negana to, kad vaikai apkraunami mokykloje, tėvai, visai nepagalvodami, veda atžalą tai į vieną, tai į kitą protinės veiklos būrelį. O fizinio krūvio beveik nebegaunama. Dėl tokio disbalanso vaikai tampa psichiškai jautrūs, dirglūs, tuomet prasideda ir kitos rimtos ligos. Atsiranda naujų sutrikimų. Pavyzdžiui, pas gydytoją atvedė vaiką su paraudusiomis šlaunimis. Priežastis – ant kelių nuolat laikomas kompiuteris.
Pixabay.com/Vidmir Raic nuotr.
Visame Vakarų pasaulyje daugėja psichikos ligų, autizmo atvejų. Medikams vis dar tenka sukti galvas, kodėl tai vyksta. Psichinės problemos man atrodo žymiai svarbesnės už kitas ligas. Tokie sutrikimai priveda ir prie depresijų, net savižudybių. Tai – išties kraupu.
– Ar mūsų visuomenė pajėgi įvertinti vaikų sveikatos problemos mastą?
– Skaudu, kai yra deklaruojama, kad vaikais reikia rūpintis, bet nieko nedaroma. Arba sulaukiama tik keistų politinių sprendimų. Daugelio vaikų sveikatos problemų pagilėjimas pirmiausia susijęs su neapgalvotu pirminio lygio pediatrų panaikinimu. Todėl prastėja darbo su vaikais kokybė. Vaikų šalyje mažėja, o štai mūsų poliklinikoje apsilankančiųjų skaičius išaugo 10 kartų.
Informacijos srautas didžiulis ir medikas fiziškai nebespėja aprėpti naujausių tyrimų vien apie vieną ligą. Jei būtų specializacija, galima būtų teikti kokybiškesnę paslaugą, sumažėtų klaidų. Apskritai tarsi esama tokio požiūrio, kad vaikų medicina, kaip ir vaikiškas menas, kiti dalykai, yra kažkas nerimta. Tėvams irgi atrodo, kad kas nors kitas už jų vaiką yra atsakingas – mokytojas ar gydytojas.
Dosjė
1982 m. baigė Vilniaus universitetą, Medicinos fakultetą, gydytojo pediatro specialybę.
1998 m. Vilniaus universitete suteiktas Biomedicinos mokslų daktaro laipsnis.
1983–1993 m. Šakių rajono centrinė ligoninė, gydytojas pediatras.
1993 m. – iki dabar VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės (VUL) Santariškių klinikos, Vaikų ligų klinika ir Vilniaus universiteto vaikų ligoninė, docentas, gydytojas vaikų gastroenterologas.
1993 m. – iki dabar Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Vaikų ligų klinikos pedagogas.
Nuo 2001 m. Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto docentas
2012 m. – iki dabar UAB „SK Impeks Medicinos diagnostikos ir gydymo centras“, vaikų gydytojas gastroenterologas.
Aigustė Tavoraitė
Pixabay.com/ Esi Grünhagen nuotr.
